2016
m. Vasaris. Nors tai atšiauriausias žiemos mėnuo, man iš Šiaurės, vasaris
Italijoje yra tikras saulėtas pavasaris.
Šie
metai tai kelionių po Italiją metai, į Italijos miestus ir kaimus sugrįšiu dar
du kartus.
Susisiekimas su Genuja iš Vakarų Lietuvos nėra
labai patogus šiuo metu ir jei dar riboja atvykimo laikas, pasirinkimo
variantai sumažėja. Langas į Europą – skrydis Palanga – Kopenhaga. Kopenhagoje
sutrunkame apie pusantros valandos: spėjame atsigerti kavos ir sukramtyti po sumuštinį,
stebėdamos oro uosto darbą. Tęsiame kelionę – skrydis Kopenhaga – Milanas
(Malpensos oro uostas), važiuojame autobusu Malpensa – Milano centinė stotis (bilieto
kaina 8,00 eur), ir dar dvi valandos traukiniu (bilieto kaina nuo 13,00 iki
17,00 eur) iki Genujos. Visos kelionės kaina asmeniui - 333,00 eur. Iš Rygos - Genujos oro uostą
galima pasiekti su 1 persėdimu per 5 valandas, bet tai kainuos virš 500,00 Eur.
Skrendant į priekį SAS aviakompanija vėlavo, matyt punktualumas nėra jų
prioritetas. Centrinė Milano stotis įsikūrusi gigantiškame pastate, didžiuliai
pastato skliautai, sienų lipdiniai, šviesa krentanti per skaidrų stogą, daro
įspūdį.
 |
| Milano Centrinė Stotis |
Nuotykiai Italijoje
prasidėjo traukinyje. Traukinyje (2 klasė) nebuvo jokios informacijos apie maršrutą,
į kokią stotį atvykstame. Vagonas buvo tvarkingas ir nedaug keliaujančių. Į
Genujos stotį atvykome 30 min anksčiau nei buvo suplanuota. Gerai, kad laiku
supratome, kad tai mums reikalinga stotis ir išlipome. Išlipus iš traukinio,
pasitikrinome ar visi daiktai vietoje. Ir tada supratau, kad netekau piniginės
su banko kortelėmis, pinigais ir dokumentais. Maloni čigoniškos išvaizdos
moteris, padėjusi pakelti lagaminus vagone, kaip užmokestį pasiėmė ir mano
piniginę. Sveika brangioji, atvykus į Italija. Šimtą kartų visų pasakytą frazę
pamiršau: neprarask budrumo Italijoje, saugokis vagišių, rankinę nešk taip, kad
neišplėštų. Gerai, kad turėjau antrą dokumentą, tai galėjau tęsti kelionę.
Namuose esantys artimieji padėjo užblokuoti banko ir asmens tapatybės korteles.
Viešbutį
NH Collection Marina (4*) pasiekėme su taxi (15,00 eur), nesinorėjo eiti
pėsčiomis (20 minučių – 1,5 km) pirmą kartą svetimame mieste. Atsigavus po
patirto streso išsiruošėme į pirmąsias miesto žvalgytuves. Gyvenome labai
patogioje vietoje Porto Antico (Senasis uostas). Pirmas tikslas – surasti
Turistų informacinį centrą (TIC) ir gauti informaciją apie lankytinas vietas iš
mieste gyvenančių žmonių. Pasirinkome arčiausiai viešbučio esantį centrą: Porto Antico Tourist Office Via al Porto
Antico 2 - 16124 Genova.
TIC mums nelabai pasisekė, nes nesišypsanti darbuotoja tik padavė žemėlapį ir
keletą lankstinukų. Bet nuotaiką kėlė ir palaikė mojuojantis mums italai,
neskubantys gatvėse Genujos gyventojai ir pavasario šiluma kvėpuojantis
vakaras.
Genuja
(Genova – itališkai, Genoa – angliškai) – Ligūrijos sostinė, šeštas pagal dydį
Italijos miestas, vienas didžiausių Viduržemio jūros uostų, Kristupo Kolumbo
gimtinė. 2006 metais Genujos senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO paveldo
sąrašą. Ne veltui miestiečiai didžiuojasi šio miesto daile, architektūra ir
istorija. Miesto finansinis sektorius klesti nuo Viduramžių, vienas iš Genujos
bankų – San Giorgio bankas, veikiantis nuo 1407 m. yra vienas seniausių bankų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Genuja -
siauras ir ilgas miestas, įspraustas tarp kalnų ir jūros.
Ir
mus įtraukia Genujos senamiesčio siaurų gatvelių labirintas (vadinamas caruggi),
vis išvesdamas į nedideles aikštes, kuriose susimaišo ir susilieja kvapai,
skoniai, kultūros. Genuja – tiesiog turtingų pirklių miestas, senas uostas. „Genujietis,
vadinasi prekeivis“ taip buvo sakoma apie išdidžius miestelėnus. Šv. Lorenzo
gatve einame link pagrindinės senamiesčio aikštės Piazza de Ferrari. Prieš akis iškyla dryžuota
didžiausia miesto Šv. Lorenzo (Lauryno) katedra.
Katedra pastatyta tarp 12 ir
14 amžiaus, daug kartų perstatinėta, todėl joje susipynė romaninis, gotikinis
ir renesansinis stiliai. Vietiniai istorijos žinovai parodė katedros fasade
iškaltą mažą šuns figūrėlę, taip meistras įamžino ištikimo šuns atminimą. Po
katedra yra įkurtas lobių muziejus. Genujos architektūra išsiskiria įvairiais
dryžiais ir juostomis, primena jūreivius. Visiškai šalia, ankstyvųjų viduramžių
aikštė - Piazza San Matteotti,
priklausiusi Doria šeimai. Aikštė yra ryškus aristokratiško miesto pavyzdys,
kurios centre stovi Dodžų rūmai (Palazzo Ducale). Ją supa juodomis ir baltomis
juostomis dryžuoti pastatai. Aikštės kampe Chiesa del Gesu bažnyčia. Tyliai
praveriame jos duris ir nustembame skaidydamos istoriją apie pastatą – tai 6
amžiuje pradėta statyti bažnyčia, dabartinį vaizdą ji įgavo 16 amžiuje.
Bažnyčia priklauso Jėzuitų Ordinui ir yra nuostabus baroko pavyzdys. O
didžiausias nustebimas tai du Rubenso altoriai, kuriais gali grožėtis kiek
širdis geidžia. Pagrindinė aikštė Piazza de Ferrari su fontanu jos centre
didesnio įspūdžio nepalieka. Einame tolyn XXV Aprile gatve link via Garibaldi
gatvės.
 |
| Piazza de Ferrari |
Via Garibaldi gatvė laikoma Genujos
miesto istoriniu centru ir ji minima nuo 1550 metų. Originalus gatvės
pavadinimas buvo Strada Maggiore, vėliau Strada Nuova, ir tik 1882 metais ji
buvo dedikuota garsiai Italijos asmenybei Džiuzepei Garibaldi. Via Garibaldi
gatvė yra 250 metrų ilgio. Akmenimis grįsta gatvė užburia savo turtinga
istorija, gausiai dekoruotais pastatais, mažomis parduotuvėlėmis ir
gigantiškais rūmais (Palazzo Rosso, Palazzo Tursi, Palazzo Bianco , Palazzo
Grimaldi).
Įėjimai į kiemus iš gatvės pusės yra
atviri, todėl lendame pasižvalgyti ir po juos – freskomis dekoruotas
vidinių kiemų sienas, krioklius ir gražius sodus. Artėja vakaras ir sutemos
labai greitai leidžiasi į senamiestį. Visai kita atmosfera via Garibaldi –
didingi istoriniai pastatai, apšviesti miesto šviesomis, sukuria jaukios,
viduramžių laikų vietovės įspūdį. Bet mums reikia grįžti į Senąjį uostą
siauromis, tamsiomis, tuščiomis, aukštais pastatais apsuptomis gatvelėmis,
kurios jaukumo ir saugumo nebekelia.
 |
| Senamiesčio gatvelės |
Eidamos gatvelių labirintu dar apžiūrime
San Luca bažnyčia. Matyt jau esame visai arti uosto, nes via San Luca gatvės
kampuose glaustosi keistos būtybės primenančios naktinius drugelius ir kapišonus
iki akių užsitraukusios žmogystos. Spartiname žingsnį, ieškome platesnės ir
apšviestos gatvės ir per via Al Ponte Reale išlendame į uostą. Piazza Carimento
po dengtomis galerijomis vyksta įkyri prekyba klastotėmis. Ištisi šimtmečiai praslinko
siaurutėlėmis gatvelėmis jų beveik nepalietę. Kai kurie kampeliai miesto centre
nubloškia tiesiai į viduramžius – nereikia nė istorinių romanų.
Vis
dar žvalgomės, mūsų supratimu padorios vietos,
vakarienei. Ir visai šalia viešbučio prie gatvės via Al Ponti Calve
kampo pamatome kavinę La Maschere Trattoria. Jau septynios vakaro, bet viduje
tuščia (gal pirmadienio vakaras), nors ant kavinės durų yra Tripadvisor ir
kitos rekomendacijos. Einame vidun, mus
pasitinka tratorijos šeimininkas su didele šypsena. Nepamenu, kaip
susikalbėjome, bet kaip sako apie italus, kalbi kol rankos pavargsta.
Vakarienei išsirinkome patiekalus iš makaronų (pasta): pasta alla carbonara,
pasta alla pesto genovese ir vino della casa (apie 12,00 eur 1 asmeniui).
Viešbutyje manęs laukė dar vienas džiaugsmas: kambaryje stovėjo kavos virimo
aparatas (4 kavos kapsulės), be galo smagi smulkmena.
Pirmąjį
vakarą Genujoje, šokiravo ryškus skurdo ir prabangos kontrastas: šalia
netvarkingų svetimšalių kvartalų ir žuvies parduotuvių išdygsta prabangūs ir
didingi Renesanso rūmai, paminklai, fontanai.
Sekantį
rytą po sočių pusryčių viešbutyje traukiame vėl į senamiestį, nes dar yra
laisvo laiko iki susitikimo su italų kolegomis. Jau spėjau pastebėti, kad
miesto žemėlapis gautas TIC nėra labai tikslus, tiesiog itališkas. Gal ir
neįmanoma sužymėti visų virvelės pločio galvelių, todėl kiek namų darbų
bepadarysite, vis tiek teks paklaidžioti senamiesčiu. Jau spėjau suprasti, kad
senasis miestas sudarytas iš bažnyčių ir didikų rūmų. Pravėrus didžiąją dalį
bažnyčios durų patenki į tamsaus aukso dekoracijų prabangą, didžiuliai įžymių
dailininkų sukurti altoriai, tamsaus marmuro kolonos, krištoliniai sietynai. Bažnyčių
kiekis mieste jau ir man pasirodė per didelis.
San
Siro bazilika atstatyta 1580 metais Benediktinų ordino vienuolių, Pallavicino
didikų šeima rekonstravo barokinę bazilikos dalį. San Siro bazilika išsiskyrė
šviesiais altoriais, didingomis balto marmuro skulptūromis (truputi primena
Romos bažnyčių puošybą).
Einame
ieškoti lifto Piazza del Portello aikštėje, kad pasikelti į vieną gražiausių
apžvalgos aikštelių Spianata di Castelletto. Bilietas galioja visiems liftams
ir funikulieriams - 90 minučių nuo pirmo pažymėjimo. Aikštėje del Portello yra
liftas ir funikulierius, aišku , mes pataikome į funikulierių, kuris mus
užkelia labai aukštai iki Corso Magenta. Miesto panoramos nematyti, grįžtame
atgal ieškoti mums reikalingo lifto. Visai šalia tunelio ir autobusų stotelės
pastebime užrašą virš durų „Panorama della ...“ , apsidžiaugėmę, kad suradome.
Pakilus liftu, išeiname lyg į „terasą“ iš kurios atsiveria miesto panorama, ir
daugybėje aukštų išsidėstęs miestas. Žvalgomės į įvairiausius miesto namų
stogus. Tolumoje matyti Genujos simbolis - 117 metrų švyturys, kuris yra
laikomas seniausiu iki šių dienų veikiančių švyturių
pasaulyje, jis nepakitęs nuo 1543 metų.
Dar
bandome suspėti pasikelti ir funikulieriumi Zecca – Righi. Pasikėlimas trunka
apie 20 minučių. Išlipus iš funikulieriaus pasižvalgome į tolius nuo balkono.
Šalia del Righi observatorija, laiko turime nedaug ir žvalgomės tik aplink.
Grįždami
į viešbutį perkame užkandžius Focasceria Genovese.
Po pietų laukia susitikimas
su projekto partneriais Jūreivystės mokykloje „Nautico San Giorgio“. Šalia mūsų
viešbučio, tarp modernių jachtų stovi senas laivas ir atrodo jis labai
egzotiškai. Pasirodo, kad tolimomis jūromis jis niekada neplaukiojo. Tai tik
R.Polanskio filmo “Piratai” dekoracijų dalis, kurią kinematografininkai
padovanojo miestui. Šį ispanų senovinį burlaivį - galioną “Neptūnas”- galima
aplankyti ir apžiūrėti: suaugęs žmogus už 6 eurus, o vaikas – už 3,50 eur.
Vakarėjant
traukiame į kitą senamiesčio dalį – Balbi gatvė, kurioje yra aukštosios mokslo
įstaigos ir Karališki rūmai Palazzo Reale (Stafano Balbi Rūmai). Septynaukščiai
pastatai vos pusantro metro vienas nuo kito. Šviesa sunkiai prasiskverbia iš
aukštybių. Tikriausiai tai geras pavėsis karštomis vasaros dienomis, o ankstų
pavasarį tai nėra privalumas. Artėjant prie Universiteto gatvės, visur sutinki
besimokantį jaunimą, jie grupelėmis nusėdę senamiesčio kiemelius, sutūpę ant
bažnyčios laiptų ir panirę į virtualę erdvę. Balbi gatvėje įsikūrę Istorijos ir
Meno fakultetai.
Palazzo Reale rūmuose įsikūręs dailės
muziejus - tai didelė, puikiai dekoruota aristokratų rezidencija, kuri buvo sukurta
valdant didžiosioms Genujos dinastijoms: Balbi (tarp1643 ir 1650 metų), Durazzo, Savoy. Karališkieji rūmai yra
didžiausias 17–18 amžių architektūros kompleksas Genujoje, išlaikęs savo
originalų interjerą su freskomis, apdaila, paveikslais, skulptūromis, baldais
ir kitomis interjero detalėmis. Atėjus iki muziejaus, turėjome galimybę
apžiūrėti tik kiemelius ir sodą, nes jau buvo pasibaigęs darbo laikas. Esu
dėkinga, kad įleido pasivaikščioti akmenimis dekoruotais takeliai. Iš rūmų
terasos atsiveria nuostabus vaizdas į uostą ir senąjį švyturį.
Vakarieniaujame Savo picerijoje (SAVÔ -
Pizza Gourmet Via al Ponte Calvi 16R GENOVA). Negi būdama Italijoje
nesuvalgysiu picos Margaritos. Nors kolege vis kartoja, nenoriu tų „bulkų“.
Priekaištų picai nėra. Nustebino, kad lankytojai įleidžiami su dideliais
šunimis. O vėliau šunis matėme ne vienoje kavinėje.
Diena
prasidėjo intensyviu darbu su projekto partneriais. Šiandien daugiau bendrauju
su italais, renku mane dominančią informaciją. Einame priešpiečių su kolegėmis
iš Italijos ir Suomijos. Luisa pasiūlo pietauti kavinėje Eataly (Calata
Cattaneo, 15, 16126 Genova). Kavinė sujungta kartu su parduotuve. Darbo laikas
nuo 10 val iki 23 valandos. Labai įdomi vieta. Pietaudami klausomės vietinių
istorijų, žvalgomės per langus į senąjį uostą. Genujos senasis uostas švyti
baltomis ir metalo spalvomis. Jūros ir dangaus mėlis – geriausias fonas
kultinio šio miesto architekto Renzo Piano šedevrams. Sunku ir įsivaizduoti,
kad dar prieš dvidešimt metų šią teritoriją nuo miestiečių skyrė uosto tvoros,
geležinkelių linijos, muitinių punktai. Pasitelkus garsiojo architekto Renzo
Piano fantaziją, buvo nutarta išsaugoti senuosius XVII-XX a. sandėlius ir
paversti juos viešosiomis erdvėmis. Taip 400 metrų ilgio trijų aukštų medvilnės
sandėlyje įsikūrė biblioteka ir konferencijų salės. Pagrindiniu “Porto Antico”
akcentu tapo “Bigo” – didžiulį vorą ar jūrinius kranus primenantis liftas,
kuris visus panorėjusius iškelia virš miesto pasigrožėti Genujos panorama.
1985-1992 metais vykusios rekonstrukcijos metu buvo pastatytas ir didžiausias
Europoje muziejus ir akvariumas, įrengta palmių alėja ir net vaikų žaidimų
aikštelė – “Citta dei Bambini” (“Vaikų miestas”). Užteko vietos ir senoviniam
krovinių keltuvui, kuris kaip tikras muziejinis eksponatas visai erdvei
suteikia papildomos egzotikos. Šalia po dengtu stogu ant vandens įrengta
čiuožykla (lauke +150 C), o vasara ji pavirsta šokių aikštele po
atviru dangumi „Banano Tsunami“. O vakare džiaugtis skaniu aperityvu palei
Medvilninių Sandėlių gatvę prie pat jūros ir paskui gatvės pabaigoje yra
skveras kur galima įdėmiai žiūrėti į naująjį Genujos uostą ir į miesto emblemą,
senąjį Švyturį.
O prieš trisdešimt metų senojo uosto
prieigose klestėjo kontrabandininkai bei narkotikų prekeiviai, prostitutės. Ir
po italės kolegės pasakojimų kūnas nueina pagaugais. Spalvotų įvairių rasių ir
tautų žmogystų ir dabar gausu Genujos senamiesčio labirintuose. Jau teko tuo
įsitikinti ir viena jokiu būdu nenorėčiau čia būti. Egzotiškas, bet tikrai
saugumu nedvelkiantis vaizdas. Ir dabar daugelyje butų savininkai kokiuose
dviejuose kambariuose apgyvendina apie dvidešimt imigrantų, ieškančių darbo ar
šiaip pragyvenimo šaltinio.
Vietinė italė dar perspėja , kad vaikštant
po senamiestį reikia prižiūrėti rankines, nes kišenvagių čia pilna. Prieš
trisdešimt metų vakare, kai užsidarydavo parduotuvėlės, čia be apsaugos
vaikščioti išvis būdavo neįmanoma. Pasirodo, kad klaidžios senamiesčio gatvės
buvo išvedžiotos taip, kad, svetimšaliams užpuolus miestą, su jais būtų galima
kuo greičiau susidoroti. Kai kuriose ypač siaurose gatvelėse, dvokiančiose
šlapimu ir dabar čia užpuolikai nesunkiai su bet kuo susidorotų. Beklaidžiodama
siaurus tunelius primenančiomis gatvelėmis, prisiminiau taiklų vieno
amerikiečių žurnalisto pastebėjimą, kad Genujos senamiestis primena lėkštę su
spagečiais, kurių prieskonius atstoja nuostabūs renesanso laikų rūmai. Ne
veltui ir dabar Genuja tituluojama Italijos chaoso sostine.
 |
| Senamiestis |
Vakare visa grupe važiuojame į Boccadasse
žvejų kaimelį. Pravažiavus pro didžiulį uostą su laivais, konteineriais,
sandėliais, kranais, prasideda Genujos promenada (Corso Italia) – viena
romantiškiausių vietų mieste.
 |
| Promenada Corso Italia |
Tai apie dviejų su puse kilometro ilgio pėsčiųjų
takas palei jūrą, jungiantis miestą su Boccadasse žvejų kaimeliu. Jaukios
akmenuotos pakrantės, mažos žvejų valtelės ir tipiškų Ligūrijai pastelinių
spalvų namai nepalieka abejingų šiam žaviam kampeliui. 31 maršruto autobusas atveža iki Corso Italia promenados
ir grąžina į miesto centrą. Boccadasse nepraleidžiu progos suvalgyti geriausiu
ir skaniausių ledų Genujoje Antica Galateria. Aš išsirenku pusiau šaldytus
Panera ledus. Gana žvarbokas vėjas pučia nuo jūros, kolegos italai purtosi ir
ledų nevalgo, o mes šiauriečiai kertame ledus gatvėje.
Aplankome Sant'Antonio di Boccadasse
bažnyčią, ji skirta jūreiviams ir jų šeimoms. Bažnyčia dekoruota laivais,
inkarais, jūros vaizdais ant sienų.
Šiandien
nusprendžiame darbuotis be pietų pertraukos, todėl dar vienas pusdienis skirtas
senamiesčiui. Šiandien traukiame į kitą senamiesčio kraštą, ieškosime švento
Donato bažnyčios. Šiandien daugiausia klaidžiojome ir žemėlapis ne visada
padėjo, bet suradome daugiau nei planavome ir tikėjomės. Pirmiausia pastebime
itin praktiškas ir originalios vietinių gyventojų džiovyklas – visus
gyvenamuosius namus „puošia“ skalbiniai. Genujoje turbūt nėra lango, nuo kurio
nebūtų nutiesta virvė su mechanizmu rūbams pritraukti. Niekas nepasikeitė nuo
tų laikų, kai žiūrėdavau multiplikacinius filmus apie Neapolio vaikus.
Apytuščių
gatvių labirinte pastebime kavinę, prie kurios stovi eilė vietinių genoviečių
net lauke. Jau esu išmokyta, kad tokios vietos praeiti negalima ir reikia
sulaukti savo eilės ir išbandyti gaminamą maistą. Jau grįžusi sužinojau daugiau
apie šią unikalią vietą - kavinę „Sa Pesta“( Via
dei Giustiniani, 16R, 16123 Genova). Sa Pesta – reiškia smulkinta druska, vieta
kurioje parduodama druska. Tai viena iš seniausių vietų mieste, kurioje gaminami
įvairūs pyragai (torte e farinata) iš
daržovių, ryžių, svogūnų, avinžirnių (Farinata) su įdarais. Vietiniai pastebėjo
mus ir patarė pasiimti lėkštę su
įvairiais pyragais. Sunku apibūdinti kas tai yra, labai panašu į didelėje
keptuvėje iškeptą košę iš ryžių, avinžirnių, kukurūzų. Lėkštės kaina 10,00 eur,
jos pakanka dviems asmenims, paskanauti tipiško Genovietiško maisto, atėjusio
iš tų laikų, kai klestėjo prekyba druska.
Pasiekėme švento Donato bažnyčią (Via S.
Donato, 10), mūsų nusivylimui ji buvo uždaryta. Fasade dominuoja Genujos
dryžiai. Toliau braidome mažomis gatvelėmis eidamos link Piazza de Ferrari. Ir
visai netikėtai pamatome Porta Soprana, kadaise buvusius rytinius miesto vartus
su lenktomis išorinėmis sienomis. Visai netoli jų Kristupo Kolumbo tėvo namas.
Neatsilaikome pagundai apsilankyti
impresionizmo parodoje - Palazzo Ducale rūmuose.
Dabar Palazzo Ducale yra svarbiausias multifunkscinis meno ir kultūros centras. Elegantiškas
pastatas su dviem puikiais XVI a. kiemeliais ir arkadomis kadaise buvo Genujos
dožų buveinė. Doria ir Fieschi šeimos rūmų statybą pradėjo 13 amžiuje. 1339
metais pirmuoju Genujos respublikos dodžu tapo Simon Boccanegra. Bilietas į
parodą ir rūmų apžiūrėjimas – 13,00 eur. Apie porą valandų mėgaujamės Monet,
Degas, Matisse, Cezanne, Picasso paveikslais. Vėliau leidžiamės XX Settembre
apsipirkimų gatve link San Stefano bažnyčios. Bažnyčios taip ir nerandame, bet laiką
gerai praleidome desertų parduotuvėje. Grįždamos pastebime S.Pietro in Banchi
šventovę, viduje grožimės balto marmuro interjeru ir skulptūromis.
 |
| Palazzo Ducale |
Negaliu praleisti ir neaprašyti vakarienės
„A Cornabuggia“ restorane (Salita di S. Bartolomeo del Carmine, 10, 16127
Genova) su projekto partneriais. Visada įdomu vakarieniauti su vietiniais.
Gauname meniu su šešiais patiekalais, bandome suprasti ką reikės išsirinkti.
Šiek tiek stebimės, kad niekas neklausia kurį patiekalą išsirenkau. Ant stalo
atkeliauja „Faritters“ (kepta aliejuje) su Prosecco, vėliau lazanja su pesto,
pasta taglierini su jūros gėrybių
padažu. Dabar supratau , kad teks paragauti visus šešis patiekalus. Tai tikrai
nemažas išbandymas, nors porcijos nedidelės. Manau kad italai norėdami būti be galo
svetingi, šiek tiek persistengė. Nuostabiai skani vakarienė atsiėjo 30,00 eur. Po
vakarienės neatsisakome pasivaikščioti po vakarinį Genujos senamiestį,
pasitikime vietiniais vedliais. Aplankome San Mateo aikštę, tikriausiai
labiausiai dryžuota aikštė mieste.
Paskutinę dieną dar likus laiko iki
išvykimo, einame į Genujos akvariumą. Bilietas kainuoja 24,00 eur. Vakar vertėjo
pirkti dvigubą bilietą į Palazzo Ducale ir Akvariumą, jis būtų kainavęs tik
29,00 eur. Nepasinaudojome galimybe sutaupyti. Akvariume praleidžiame apie 3val,
vaikštome neskubėdamos, medituojame prie delfinų akvariumo. Ilgai stebėjome
lamantinus, kaip jie valgė pekino kopūstus. Stebino įvairaus amžiaus vaikai muziejuje,
jie nedidelėmis grupėmis leido pamokų laiką muziejuje. Suku įsivaizduoti, kad
akvariumas talpina 11 mln litrų vandens, 15 tūkstančių gyvūnų ir 27 tūkstančių
m2 ploto.
 |
| Akvariumo vaizdai |
Atsisveikiname su spalvota ir šarminga
Ligūrijos sostine Genuja, su lengvo chaoso prieskoniu ir rupia druska.
 |
| Senojo Uosto promenada |
Vėluojant traukiniui į Milaną suprantu,
kad agentūra parinkdama kelionės maršrutą ir laiką padarė klaidą. Neįvertino,
kad traukinys gali vėluoti, kad Milano centinėje stotyje persėdimas į autobusą
užtrunka apie pusvalandį, kad penktadienio vakaras milijoniniame mieste sukelia
autotransporto spūstis. Žvelgiant pro autobuso langą matai tik raudonas
šviesas. Nuo kiekvienos įsijungiančios raudonos šviesos, jaučiu kaip spartėja
širdies dužiai. Į Malpensos oro uostą įlekiame paskutinę minutę prieš
baigiantis registracijai. Lengviau atsikvepiame, suspėjome. Sekantį kartą pati
patikrinsiu visas galimas rizikas.
·
Ruošiantis
į Genują, pasinaudokite virtualioje erdvėje esančiais žemėlapiais, nes TIC
gautas žemėlapis ne visada padės greitai orientuotis siaurose senamiesčio
gatvelėse
·
Visiems
mylintiems Italiją, jos virtuvę – Genuja bus dar vienas akmenukas Ligūrijos
pakrantėje. Bet nepamirškite, kad turistus vagišiai atskiria nuo vietinių.
Ciao
Italija.
