2016
m. Birželis
Laikas
bėga taip greitai, kad palyginimo tam jau nerandu. Suprantu, kad po truputį
trinasi iš atminties kelionės detalės ir gal būt kitiems keliautojams
reikšmingos smulkmenos. Maršrutas žinomas ir patikrintas prieš kelis mėnesius.
Rytinis skrydis iš Palangos į Kopenhagą, kaip visada populiarus, greitas ir
patogus. Kelios valandos Kopenhagos oro uoste prabėga žvalgantis per langus,
stebint pamestus lagaminus krovimo metu. Niekas neskuba pasimetusio lagamino
paimti, vieni jį tik patraukia į šoną nuo važiuojamos dalies, sekantis krovikas
pagaliau jį paima nežiūrėdamas į etiketes (viltis lagaminui suspėti į savo
lėktuvą tirpsta), po kiek laiko matyt persigalvoja ir pasižiūri į lagamino
kelionės bilietą. Skrydis iki Milano apie 2 valandas, pralekia kalbant su
kolege ir žiūrint filmus. Iš Malpensos oro uosto į Milaną vykstame autobusu
(bilietas 8,00 Eur). Centrinė Milano stotis – didžiulis skruzdėlynas, bet
surandame sau poilsio kampelį. Dar lieka viena užduotis, laiku patekti į tau
skirtą traukinį. Agentūros nupirktuose bilietuose trūksta informacijos, prie
įvairių informacijos langelių bandome išsiaiškinti traukinio numerį. Pagaliau
lekiame į Genova, ten mūsų laukia kolegė, kuri nuveš iki Camogli (Genova –
Camoli apie 30km). Ir vėl nepaaiškinamas agentūros darbuotojų elgesys: Camogli
turi traukinių stotį ir joje sustoja traukiniai iš Milano, o mums buvo
paaiškinta, kad ten tarpmiestiniai traukiniai nestoja. Kartais labai norisi,
kad profesionalas suplanuotų nors dalį tavo kelionės, kadangi tokių žmonių
trūksta, interneto vandenyne stengiuosi nors kiek padėti kitiems. Keliauti
traukiniais Italijoje yra labai paprasta ir nesudėtinga. Populiariausia
kompanija Trenitalia, jų tinklapyje savarankiškai galima pirkti bilietus ( http://www.trenitalia.com/).
Be to traukinių stoties kasoje visada galima įsigyti bilietus.
Kelios valandos su knyga rankoje ir mes
Genujoje. Luisa mūsų jau laukia stoties aikštėje. Pasirenkame ilgesnį, bet palei
pakrantę (SS1) kelią. Ligūrijos magija – vešli augmenija, bugenvilijų žiedai,
miesteliai laiptais besileidžiantys į jūrą.
Miestelis prie miestelio susijungia
į nesibaigiantį pakrantės miestą. Po valandos pasiekiame Camogli, privažiuoti
prie viešbučio Casmona nėra galimybės. Keliauti čia patogiau be mašinos,
stovėjimo aikštelės mokamos ir nedidelės.
 |
| Camogli |
Camogli – vienas iš
Ligūrijos perlų, Golfo Paradiso viduryje, apsuptas alyvmedžių, jūrinių pinijų
ir įspūdingų vaizdų. Nuplovusios kelionės dulkes, skubame įkvėpti švelnaus
Viduržemio jūros kvapo. Palei pakrantę driekiasi Via Garibaldi promenada, su
viliojančiais žuvies restoranais, suvenyrų krautuvėlėmis ir atostogas saugančia
ramybe. Žiūrint į Camogli iš jūros pusės galima apsvaigti nuo spalvotų namų (žali, rožiniai, geltoni ir oranžiniai) lyg vijokliai lipančių į kalną. Miestelio
vardo kilmė „Casa delle Mogli“ (žmonų namai), pagerbtos moterys, kurios saugojo
ir prižiūrėjo miestą, kol jų vyrai keliavo jūromis. Ryškios pakrantės namų
spalvos padėdavo jūrininkams surasti gimtą krantą. Miestas klestėjimo
laikotarpiu turėjo tūkstantinį laivyną ir buvo vadinamas baltų burių miestu.
Pirmą vakarą apėjome pėsčiomis visą miestelį ir pakrantėje
pasirinkome Xodo barą trumpai vakarienei. Visada smagu stebėti aplinką sėdint
pakrantės bare : visai šalia maudosi vaikai vakaro bangose, saulė po truputį
slepiasi už Drakono pilies. Uostas pilnas įvairiausių laivų: turistinių ir
žvejų laivelių, tradicinių medinių „gozzi“
iki didelių „Pescherecci“, skirtų komercinei žvejybai. Čia yra visos galimybės
nusipirkti tikrai šviežią žuvį iš laivo apie 17 valandą, kai jie sugrįžta į uostą.
 |
| Camogli uostas |
Antra diena prasideda susitikimais San Giorgio
vardo jūriniame koledže. Pusdienis pralekia ir mes jau akmenuotame pliaže.
Privalumas – pakankamai didelis pliažo plotas skirtas naudotis nemokamai. Tai
yra didžiulė retenybė Italijos pakrantėje. Tik valandą pasidžiaugėme akmenų masažu ir
jūros voniomis, nes mano perbalusi oda smarkiai parausta. Keliaujame pėsčiomis
3km į Recco – gastronominę Ligūrijos sostinę, garsėjančia fokačia su sūriu. Jūra,
kalnai, žaluma ir praeities architektūra apsuka galvą. Vakarienę užsisakome
restorano terasoje įrengtoje ant uolos krašto. Kartais išsipildo gimtadienio
svajonės. Tiesa, staliuką restorane Ostaia da o Sigu rezervuojame telefonu.
Nuostabus vakaras šnekučiuojantis, stebint jūros bangas ir bandant naują
skonį: baltą Pigato vynuogių vyną (auga tik Ligūrijos regione). Žuvies
patiekalai čia kainuoja apie 25,00 Eur. Birželio vakaras lepina švelnia šiluma
ir akimirkomis, kai diena virsta naktimi.
Ryte pabundu nuo
besitrankančių bangų į krantą ir vandens šniokštimo per akmenis. Pirmiausia
puolu prie lango įrašyti tuos garsus ir vaizdus. Pasisuko vėjas ir pasikeitė
oras, gyvenant prie Baltijos jūros tai yra įprasta, tačiau sunku patikėti , kad
ir čia veikia tie patys dėsniai. Pirma dienos pusė užimta San Giorgio koledže.
Kadangi patiko keliauti traukiniais vykstame į Sestri Levante (Cingue Terre
palieku kelionei su šeima). Nuo Camogli iki Sestri Levante 25 km ir 40 min.
traukiniu. Traukinys bėga per mažus pakrantės miestelius, pliažus. Sestri Levante
dailus Ligūrijos miestukas, kurį labiau mėgsta ir lanko patys italai. Tai
miestelis užbūręs tokius rašytojus kaip lordas Baironas ir Andersenas. Apsnūdęs
žvejų kaimelis išaugo į dar vieną Ligūrijos perlą apsuptą kalnų ir senųjų
Genujos aristokratų vilų. Pirmiausia einame link Fėjų įlankos pliažo. Mus
pasitinka promenada palei pakrantę ir didžiulis smulkių akmenukų ir tamsaus
smėlio paplūdimys. Oras visai netinkamas paplūdimiui, vėjas gena debesis ir
smulkus lietutis išveja mus į senamiestį. Kitoje senamiesčio pusėje Tylos
paplūdimys ir įlanka. Tylos paplūdimys – baltas smėlis, tai retenybė Ligūrijos
pakrantėje. Birželio orai neprognozuojami, bet turistai vis tiek šmirinėja
siauromis gatvelėmis su spalvotomis ledų porcijomis. Vis tik lietaus emocija neužgožė
Sestri Levante grožio.
 |
| Sestri Levante |
Traukiniu grįžtame atgal į Camogli. Prie
traukinio bilietų pirkimo automatų visur kabo perspėjimai apie kišenvagius,
pataria saugoti pinigus ir nesinaudoti paslaugių žmonių pagalba, dėl
informacijos kreiptis tik į stoties darbuotojus. Vietą vakarienei išsirenkame
uosto krantinėje „Vento Ariel“ restorane. Po truputį sugrįžta šiluma,
leidžianti vakaroti prie jūros. Besileidžiant saulei didžiulės bangos vis dar
daužosi į krantinę, iš lėto prasideda aperityvo metas, vienišas muzikantas su
akordeonu įsitaiso pakrantėje.
Įsibangavusi jūra per
naktį nespėjo nurimti. Todėl planas nuvykti laivu iš Camogli į Portofino
aplankant Punta Chiappa ir San Fruttuoso vienuolyną nepavyksta. Lieka
sudėtingesnis kelias į Portofino, traukiniu iki Santa Margherita Ligure (2,10
EUR) ir autobusu į Portofino (4,00 EUR). Prie autobuso į Portofino jau laukia
didžiulė minia žmonių. Supratau , kad patekom į spąstus. Apie pusę valandos
suspaustos lyg silkės bačkoje ir tekant prakaitui per nugarą, važiavome
nuostabiai gražiu keliu. Šį kelią turistai bando įveikti ir pėsčiomis, ir
dviračiais, ir tai visai nesunku padaryti iki Paraggi, vėliau kelias labai
susiaurėja ir pėstiesiems tiesiog nelieka vietos. Jei yra noras Portofino parką
ir iškišulį išvaikščioti pėsčiomis, kiekvienas Turistų informacijos centras
turi paruoštus lankstinukus su išsamiais aprašymais.
Išlipus iš autobuso vėl
atsidūrėm žmonių minioje ir tas srautas nunešė į centrinę aikštę prie vandens
Martiri dell Olivetta. Portofino vietovė išpopuliarėjo 20 amžiaus viduryje, kai
ją pamėgo kino ir sporto žvaigždės, politikos garsenybės. Todėl nenuostabu, kad
gatvėse gausu paparacų. O aš bandau suvokti, kodėl žmonės čia veržiasi ir kas
juos traukia. Calata Marconi krantine patraukiame iki įlankos krašto.
Krantinėje daug restoranų ir kavinukių, kurių mažyčiai staleliai, sustatyti
krantinėje. Ir mūsų turistų srautas žingsniuoja pro tuos staliukus,
fotografuojasi.
 |
| Portofino |
Gal būt vakare , kai iš Portofino išvyksta vienadieniai
turistai, restoranų žvakėmis apšviesta krantinė mirguliuoja vandeny, ir atsiveria tikrasis grožis. Grįžtame atgal ir
apžiūrime jachtas ir laivus įlankoje iš kitos krantinės pusės. Turistus iš
kruizinio laivo kateriais veža į krantą. Poilsiautojų nutūpta krantinė,
sukišusi galvas į telefonus, nes free WiFi veikia labai gerai, kas vis dar yra
didelė retenybė Italijoje. Nusprendžiame apžiūrėti Portofino ir San
Giorgio bažnyčią nuo kalvos. Tikrai verta tai padaryti, nes iš viršaus atsiveria visai
kiti pojūčiai.
  |
| Portofino |
Iš Portofino į Santa
Margherita Ligure plaukiame laiveliu (6,50 EUR). Čia jau pamatome nors
akmenuotą bet pliažą. Nežinau kodėl, ar kad birželis dar ne sezonas, ar tiesiog
čia tokia tvarka, bet už pliažus mokėti nereikėjo. Skėčių ir suolelių vienai
valandai nuomotis nematėme prasmės. Bet Santa Margherita Ligure pliaže,
promenadoje pasirodė įkyrieji prekeiviai. Tai mes kuo greičiau einame link
senamiesčio. Santa Margherita Ligure – elitinių atostogų sostinė 20 amžiaus
pradžioje ir dabar atsispindi elegantiškuose Liberty stiliaus viešbučių
fasaduose. Pasižvalgom po Caprera aikštę (grindinio mozaika sudėta iš mažų
akmenukų), aplankom Santa Margherita d`Antiochia bažnyčią. Ir netoliese
sutūpiam pasimėgauti Vermentino of Tigullio vyno taure (žymiausias rytų
Ligūrijos baltas vynas). Neskubėdamos einame link stoties, žvalgomės į
parduotuvių vitrinas. Parduotuvės nelabai laikosi darbo grafiko, panašu, kad
dirba kai padidėja turistų srautas. Ir kas labiausiai nustebino , kad vyriškų
drabužių parduotuvių kiekis didesnis nei moteriškų drabužių.
 |
| Santa Margherita Ligure |
Dar keletas žingsnių per
Camogli promenadą, pasivaikštome ant molo ir pasigrožim Santa Maria Assunta
bazilika. Baigiamoji projekto vakarienė susidėjo iš trijų dalių (pilnos
porcijos): užkandžių lėkštė iš jūros gėrybių ir įvairios žuvies, pirmasis patiekalas
gnocchi su špinatais, antras patiekalas šviežia Ligūrijos žuvis . Greitai ir lengvai prabėgo
kelios dienos Ligūrijos pakrantėje.
 |
| Camogli |
Viskas turi pradžią ir
pabaigą. Ryte vėl nenormalaus dydžio bangos daužosi į krantinę. Nusprendžiame
pasikeisti traukinio bilietus ir į Milaną išvykti iš Camogli ( kaina 30,00 EUR
). Iki lėktuvo skrydžio turime nemažai laisvo laiko, bet palikti daiktus
saugojimo kambaryje Milano Centrale stotyje nesiryžome. Tiek kelionių patirtis
po Italiją, tiek kolegos italai nepatarė atiduoti saugoti daiktų stotyje.
Atvykus į Malpensa oro uostą sužinome , kad dėl SAS pilotų streiko, mūsų reisas
atidedamas 2 valandoms. Truputį atsirado nerimas, kad vakare galime nespėti į
Palangą, bet skrydis yra jungtinis. Turime laiko oro uosto parduotuvėms ir
barams. Lėktuvas nusileidžia likus 15 – 20 min iki skrydžio į Palangą. Mums
tiesiog reikia nubėgti iki reikiamų vartų. Dabar galiu pasakyti, kad 20 minučių
yra per mažai norint persėsti į kitą lėktuvą. Kai su kolege pasiekiame
reikalingus vartus, paaiškėja, kad jie ką tik užsidarė ir mes liekame
Kopenhagoje. Atrodė, kad paskutiniam reisui į Palangą, kelios minutės neturi
įtakos. Kopenhagos oro uosto tarnybos dirbo be priekaištų, gavome mums
priklausančius paketus, talonus ir taksi išvažiavome į Radisson Blu Royal Hotel.
Taksistui net nereikia sakyti, į kurį viešbutį tave vežti. Saldus miegas
nuplauna nuovargį.
·
Jei norite prabangioje ramybėje vasarą
grožėtis Ligūrijos pakrante tai Camogli ir Sestri Levante yra jūsų miesteliai.
·
Jei patinka vasarą grūstis turistų sraute
rinkitės Portofino ir Cingue Terre. Vėlyvas ruduo praretina turistų gretas.
