Toskana
- tai kunigaikščių, grafų, baronų žemė, bet čia atrandi ir nuostabiai paprastą
pasaulį. Bet užtenka pasivaikščioti
siauromis miestelių gatvelėmis, kvepiančiomis džiūstančių skalbinių ir įvairaus
maisto aromatu; neskubant važiuoti žvyrkeliais, kurie vingiuoja per rausvus
laukus; pietauti mažytėse osterijose (osteria),
ar praleisti laiką antikinėje viloje, vadinamoje „agriturismo“, ragaujant vyną ir Toskanos valgius; ir įsitikini, kad
visa tai nėra sapnas, o paprastas Toskanos žmonių gyvenimas.
Šiandien
paliekame Montecatini Terme ir neriame gilyn į Toskaną. Pradedame nuo sostinės
Florencijos. Automobilį paliekame požeminiame parkinge netoli piazza della
Liberta (5 val – 10,00 Eur). Nuo čia iki Santa Maria del Fiore katedros apie du
kilometrus. Dar gana ankstus rytas, bet jau +24 C , ir po truputį kyla karštis.
Florencija – vienas gražesnių miestų Italijoje, garsus neišmatuojamais
meno šedevrais ir architektūros lobiais. Kadaise šiame mieste gimė ir po visą
Europą išplito Renesanso kultūra, čia gimė ir dirbo tokios mokslo ir meno
įžymybės kaip Frančeskas Petrarka, Dantė, Botičelis, Mikelandželas, Leonardo da
Vinci, Galilėjus , Amerigas Vespučis ir Pučinis. Mūsų planas tik
pasivaikščioti, o muziejus šį kartą aplenksime. Žingsniuodami Via Cavour gatve, pastebime Medici Riccardi
rūmus. Įeiname į vidinius rūmų kiemelius išpuoštus skulptūromis,
apelsinmedžiais ir kitais augalais.
 |
| Medici Riccardi rūmai |
Trumpas poilsis nuo kaitros, žvalgantis į
nuostabius Michelozzo di Bartolomeo fasadus. Nepraeiname ir Šv. Lorenzo
bazilikos ir Mediči koplyčios. Artėjant
link piazza del Duomo, didėja turistų kiekis, net oras aplink tirštėja. Aikštėje išsivingiavusios eilės prie katedros,
prie varpinės bokšto, prie šv. Jono Baptisterijos. Katedra Santa Maria del
Fiore pradėta statyti 1296 metais pagal
architekto Arnolfo di Cambio parengtą projektą, o kitas garsus architektas Filipas
Bruneleskis (Filippo Brunelleschi) užbaigė statybas. Milžiniško pastato fasadas
yra itin prašmatnus ir gausiai išpuoštas spalvotu marmuru (šis fasadas buvo
užbaigtas tik XIX amžiuje). Atsistojome į eilę, kad patekti į katedrą. Eilė
judėjo sparčiai. Bet dukros nepateko dėl per trumpų rūbų, nors mano ir vyro
šortai buvo labai panašus. Prie įėjimo nepasiūlė popieriaus lapų, kuriais gali
prisidengti. Merginos turėjo palaukti lauke.
Gal ši situacija , gal karštis,
bet katedros vidus nepaliko tokio įspūdžio kaip išorės fasadai. Ir juokaudami
nusprendėme, kad musulmonų moteris yra visada tinkamai apsirengusi lankyti
krikščioniškas bažnyčias. Tiesa, aikštėje iškart patraukė dėmesį daug karinės
technikos ir kareiviai, saugantys turistus. Vingiuojame tolyn Florencijos
gatvelėmis, čia už kiekvieno kampo Renesanso kultūros šedevrai, mažytės
bažnyčios žibančios aukso prabanga.
Labai greit
gali susisukti galva nuo tokios gausybės skulptūrų, rūmų, bažnyčių. Praeiname
13 amžiaus namą, kuriame gimė Dantė Alighieri. Dar už kelių gatvelių randame
Pinokio namus. Čia tiek daug įvairiausių medinių žaislų. Tikriausiai net
nereikia nustebti , kad medinės lėlės nuotykių rašytojas Carlo Collodi gimė
Florencijoje. Carlo Collodi ir Pinokiui atminti 1956-iais metais Tarp Lucca ir
Pistoia yra įkurtas „Parco di Pinocchio“ – atrakcionų parkas ir gyvas atminties
kampelis nepaprastam rašytojui ir nuostabiai pasakai atminti. Keliaujant po
Toskaną, visur galima pamatyti medinių Pinokio žaislų.
Toliau judame turistų sraute. Landžiojame po
saldumynų ir šokolado parduotuves, dairomės į tikros odos rankines ir diržus. Odos
pramonė nuo seno vyrauja Florencijos apylinkėse. Tikrų amatininkų darbai
traukia akis. Ir čia atsiveria Piazza della Signoria su skulptūrų galerija po
atviru dangumi.
Žmonių ir turistų skaičius jau rauną galvą nuo pečių. Daugiausia
visi spiečiasi apie Mikelandželo Dovydą. Jis čia stovi toje pačioje vietoje,
kaip ir stovėjo originalas (dabar originalas saugomas Galleria dell’Accademia).
Kadangi esame labiau gamtos mėgėjai, atsisakome muziejų lankymo. Ir su dideliu
liūdesiu nužvelgiame ilgas eiles į Uficių galeriją. Per Piazzalle degli Ufizi
išeiname link Arnas upės krantinės, ir nukreipiame žvilgnį į Ponte Vecchio.
Ponte Vecchio – seniausias Europoje akmeninis uždarųjų skliautų segmentinis
arkinis tiltas. Tai vienintelis per Antrąjį pasaulinį karą išlikęs tiltas
Florencijoje.
 |
| Ponte Vecchio |
Tiltas su mažais nameliais atrodo gražiau iš šono. Pats tiltas
panašus į siaurą gatvelę su laikrodžių ir juvelyrikos parduotuvėmis (Rolex,
Carlo Piccini). Piazza Pitti dėl spiginančios saulės panaši į keptuvę. Ilgau
čia neužsibūname, ieškome ramesnės ir vėsesnės vietelės . Greitai randame užkandinę
Santino. Mažytis pastebėjimas, geriau rinktis picą už 5,00 eur, nei sumuštinį
(panini) už tuos pačius penkis eurus.
Tikriausiai tiek dėmesio skiriame miestui muziejui,
džiaugiamės, kad išsisukome nuo
Stendalio sindromo - laikino psichikos ir elgsenos sutrikimo pamačius per daug
įspūdingų meno kūrinių vienu metu. Su mašina pakylame į Mikelandželo aikštę,
paskutinis žvilgsnis į panoraminius vaizdus kitapus Arno upės. Ir leidžiamės
gilyn į Toskanos Chianti regioną.
