7 diena. Žemutinė
Normandija - Bretanė.108 km -2 valandos vairavimo. Mont Saint Michel – Cancale
– Saint Malo – Dinard – Saint Lunaire.
Ilgai
svarstau kokiais žodžiais pradėti rašyti šio ryto įspūdžius, nes kelionė
pasiekė vidurį ir artėja labai ilgai lauktas susitikimas su Sen Mišelio kalnu.
Viskas prasidėjo, kaip
įprastai: ankstyvi pusryčiai, paruošti svetingų šeimininkų (namuose pagamintas maistas).
Vingiuojame kaimo keliukais tarp
kukurūzų laukų. Tiek daug kartų skaityta, girdėta ir matyta atvirukuose, tuoj tuoj atsivers prieš
akis.
Artėjame D796 keliu link La
Caserne gyvenvietės. Toliau važiuoti automobiliu neleidžia. Automobilį
paliekame parkinge ir su parkingo bilietu ( papildomai mokėti nereikia) sėdame
į elektroautobusą, kuris veža link Sen Mišelio kalno. Sprendimas aplankyti
vieną iš turistų lankomiausių vietų anksti ryte yra teisingas. Įspūdį palieka ir elektroautobusas, kuris
abiejuose galuose turi vietą vairuotojui. Išleidus keleivius, elektroautobusui
nereikia apsisukti, tiesiog vairuotojas pereina į kitą autobuso galą. Mediniu
takeliu, turistų būryje, žingsniuojame link kalno. Visi pradeda stoviniuoti, daro pirmas
asmenukes ir fotografijas.
Sen Mišelio kalnas |
Nuo potvynių ir
atoslūgių priklausantis, jūros bangų skalaujamas vienuolynas-sala traukė ne tik
tikėjimo patvirtinimo ieškančius
piligrimus. Jis viliojo ir įkvėpimo ieškančius rašytojus, muzikantus,
dailininkus.
Mes
jau žinojome , kad regimų akimi potvynių ir atoslūgių nematysime. Prieš kelionę
galima pasitikrinti, kada yra laukiami potvyniai: http://www.ot-montsaintmichel.com/en/horaire-marees/mont-saint-michel.htm. Sklinda kalbos, kad prancūzai žada
statyti užtvanką, kuri sugrąžins salai pirminę būklę ir jos gyvenimo ritmas vėl
priklausys nuo vandenyno potvynių ir atoslūgių. Tikiuosi, kad šis sumanymas
jiems pavyks ir vietovei bus sugrąžinta mistika.
Pro storas gynybines
viduramžių pilies sienas patenkame į kalno papėdėje esantį jaukų 14-15 amžiaus
architektūros kaimelį. Suvenyrų krautuvėles, kavinukės atidaro duris, ruošiasi
turistų antplūdžiui (pastebiu, kad dominuoja turistai iš Azijos). Todėl
ankstaus ryto ir vakaro metas - auksinis laikas aplankyti šią nuostabią vietą,
jei neketinate lankyti muziejų. Neskubiu
žingsniu kylame į viršų maldininkų keliu Grande Rue.
Pusiaukelėje apžiūrime
viduramžiais pastatyta Šv. Petro bažnyčia. Jos viduje yra kruopščiai išraižyta
koplyčia ir dramatiška statula, vaizduojanti legendinę Šv. Mykolo kovą su
drakonu. Nuo terasos atsiveria nežmoniškai platus smėlėtas jūros dugno peizažas, akis prikausto
neapsakomos horizonto platybės.
Toliau laiptais kopiame link vienuolyno, viso
įveikėme 900 laiptelių. Įėjimas į vienuolyną mokamas: virš 26 metų 9,00 EUR, EU
piliečiams iki 26 metų nemokama. Jauniausioji dukra prie kasos pasiima
lankstinuką su detaliu vienuolyno aprašymu ir praveda ekskursiją, kaip
profesionali gidė. Judame tarp šaltų akmeninių sienų, kambarių labirintais,
skliautuotomis salėmis. Išeiname į arkadomis apsuptą sodelį. Ir čia dukra nustebina,
tarp gėlių pamačiusi mažuosius paukštelius kolibrius.
Ir vis tik labiausiai
jaudina žmogaus ir gamtos sukurtas grožis, atkaklus žmogaus mažumas ir ta amžina sutverto
pasaulio didybė. Vis atsisukdami atgal ir palydėdami žvilgsniais Sen Mišelio
kalną, paliekame Normandiją už nugaros.
Bretanė. Šimtmečiais Bretanėje gyvenantys žmonės metus dalijo
į du sezonus - žūklės ir sudužusių laivų. Granitiniai Bretanės krantai
išraižyti užutėkių su daugybe smulkių salelių ir uolų. Stačios uolos ir akmenų
sangrūdos čia kaitaliojasi su smėlėtais paplūdimiais, kurie potvynių metu
dingsta po vandeniu.
Pirmyn į Kankalį
(Cancale) – austrių ir jūros gėrybių sostinę. Kankalis- nedidelis, smagus žvejų
kaimelis, turistai čia traukia būriais vienu tikslu – paragauti jūros gėrybių.
Ypatingai Cancale garsėja austrėmis, kurios čia turi riešutų skonį. Ir mes pasirinkome Cancale išbandyti austrių
skonį. Iš kitų keliautojų žinojau, kad pagrindinės miestelio gatvės gale yra
austrių turgelis.
Cancale turgelis |
Pakeliui pasigriebiame kelis sidro buteliukus, turgelyje
perkame vidutinio dydžio 12 austrių už 6,00 EUR. Pardavėja austres atidaro, įdeda
citrinos skilteles. Įsitaisome ant krantinės, su vaizdu į vandenyną ir austrių
fermas. Panaudotas geldeles metame atgal į vandenį – „ kas iš vandens atėjo,
tegul atgal sugrįžta“.
Pagrindinėje krantinės gatvėje išvien restoranėliai ir
kavinės, bet ten jau 6 austrės kainuoja 12,00 EUR. Neteko mums stebėti
vandenyno atoslūgio –kaip laiveliai, esantys pakrantėje po truputį pradeda
svirti ant šono, kol galų gale lieka gulėti smėlyje ir laukti grįžtančio
vandens. Kai prasideda atoslūgis, tada Cancale prasideda pats darbas fermų
darbuotojams. Nuslūgęs vanduo atidengia austrių, midijų auginimo vietas ir tik
atoslūgių metu galima jas sutvarkyti: atvežti auginimui naujokes, vartyti jau
esamas arba surinkti jau užaugusias. Mes apie tai tik skaitėme.
Cancale pakrantė |
Vidurdienį saulė
jau kaitina stipriai. Ir mes važiuojame (D355 – D201 keliu) link Pointe du Grouin. Pointe du Grouin – granito uolos
pirštas saugo Sen Mišelio kalno įlanką nuo vandenyno įtakos. Smaragdo
spalvos vanduo traukia grožėtis uolėtais krantais. Skiriame valandėlę tiesiog
pasimėgauti gamta, nes po pietų vėl laukia Bretanės miestai.
Pointe de Grouin |
Pakeliui
į Sen Malo, jau perkame kūną vėsinančius kremus, nes saulės buvo per daug. Bretanės
miestas Sen Malo (Saint – Malo) žinomas kaip korsarų miestas. Korsarai nuo
piratų skiriasi tuo, kad jie plėšdavo laivus su valstybės leidimu. Paliekame
mašiną parkinge visai šalia viduramžių miesto.
Ir už kelių minučių jau dairomės
nuo senamiestį juosiančios gynybinės sienos. Saint Malo pilis pastatyta XIV-XV
amžiuje, o senamiesčio raizgytos gatvelės veda šalia aukštų XVIII amžiaus
pastatų, kur dabar įsikūrusios parduotuvės, žuvies restoranai ir blyninės.
Sen Malo gynybinės sienos |
Senamiesčio architektūra būdinga Bretanės krašto stiliui – pastatai akmeniniai,
gana atšiaurūs, tačiau nepaisant to, tai labai įspūdingas ir mielas
senamiestis. Saulė vis stipriau kaitina,
ir mes jau skubame palikti miestą. Dar vykstame už 2 kilometrų esantį Saint Servan. Tai Sen Malo priemiestis ir iš jachtų uosto atsiveria panoraminiai vaizdai
į Ranso upės žiotis ir Sen Malo gynybines sienas.
Ilga
diena dar nesibaigia. Visai šalia Dinard miestelis. Nuvarginti saulės, jau
neturime jėgų vaikščioti po kurortą. Atsisėdame miesto paplūdimyje, stebime
žmones, paukščius, braidome po vėsų vandenį. Pakrantėje įrengti pėsčiųjų takai. Alfredo Hitchcock – skulptūra su ant pečių tupinčiais varnais iš
„Paukščių“ žvelgia į pagrindinį kurorto paplūdimį. Sekantis taškas pakrantėje
Saint Lunaire. Aplink smėlėti paplūdimiai, uolėti kyšuliai, smaragdinis vanduo.
Dinard paplūdimiai |
Nakvynė
- Chambres d'Hôtes l'Argenteil, La Borgnais, 22100 Quévert. Surasti nebuvo lengva, bet
navigacija šį kartą neklaidino. Pasitiko šeimininkė, kalbanti tik prancūziškai.
Nuovargis mus skubiai išguldė.
8 diena. Bretanė. 180 km – 3 valandos vairavimo. Quevert
– Dinan- Cap Frechel – Saint Brieuc – Paimpol – Plougrescant - Perros Guirec
Šeštadienio
rytas prasideda nuostabiais šeimininkų paruoštais pusryčiais ( namie kepta
duona, pyragu, pagamintu jogurtu). Dar gauname Bretanės žemėlapį ir
rekomendacija aplankyti mistines vietas Broceliande miške.
Dinanas
(Dinan) – be abejonės vienas įspūdingiausių ir geriausiai išsaugotų mažų
Bretanės miestų. Ir kaip visada geriausią įspūdį palieka vietovės aplankytos
iki pietų. Ankstyvas šeštadienio rytas, maloni vėsa, negausus turistų būrys, leidžia
džiaugtis tūkstantį metų skaičiuojančiu miestu. Turistų informacijos biure
gauname maršrutą po Dinan. Nesupratome kodėl nepavyko patekti į pilį ir užlipti
ant gynybinės sienos, bet labai nenuliūdome ir patraukėme gilyn į senamiestį
akmenimis grįstomis gatvelėmis. Klaidžiojame tarp archajiškų statinių:
laikrodžio bokštas (15 amžius), Saint Malo bažnyčia su meditaciniais vitražais,
gynybines sienos dalis ir autentiški fachverko stiliaus pastatai ir Rue du
Jerzual gatvė, Saint Sauveur Bazilika (12 amžius).
Dinan architektūra |
Navigacijoje
įvedame sekantį šios dienos tašką : Cap Frechel, iki jo 43 km bei valanda
vairavimo. Nuo pačio miestelio Frechel iki iškyšulio dar 8 km. Atvažiuojam į
didelę automobilių stovėjimo aikštelę. Ir jau matyti pirmasis Frehel švyturys,
pastatytas 1950 m, 30 metrų aukščio ir šalia jau nenaudojamas, pastatytas 1685
metais. Viržių laukai, geltonos gėlytės,
rožinis smiltainis ir porfyro uolos – Frehel iškyšulio gamta iškart patraukia
akį spalvomis. Kaip visada randame įrengtus pėsčiųjų takus, jie veda link La
Latte pilies. O mes pilimi, pakrantės takais grožimės iš tolo. Nuostabūs
vaizdai.
Frechel iškyšulys |
Saint
Brieuc. Apie šį miestą informacijos buvo nedaug, kažkas paminėjo pažiūrėti
uostą ir švyturį. Atvažiavom į senamiestį apie 14val. Išlipus iš mašinos
pastebėjom, kad visi neseniai baigėsi šeštadienio turgus, aplink mėtėsi kalnai
šiukšlių, neskubantys prekeiviai pakavosi kinietiškas prekes. Turistų
informacijos biure mergina irgi negalėjo sudominti lankytinais objektais.
Nepavyko čia ir pavalgyti, nes jau prasidėjo pietų pertrauka kavinėse.
Sustojome Plerin priemiestyje, pasižiūrėti į tiltą per Le Gouet upę E50 magistralėje.
Galbūt kitiems keliautojams pavyks rasti Saint Brieuc miesto grožį.
D786
keliu važiuojame link Binic pakrantės miestelio. Prieš akis iškyla labai miela
žvejų gyvenvietė su uolėta pakrante, smėlėtais paplūdimiais, jachtų uostu ir
kavinių gatve. Sustojame keletai akimirkų ir vėl judame pirmyn. Pravažiuojame
Saint Quay Portrieux su smėlėtais paplūdimiais, jachtų uostu, kavinių
staliukais krantinėje. Kiekvienas miestelis pakrantėje lyg mažas perliukas
smaragdiniame vandenyje.
Paimpol – pakrantės ir žvejų miestas. 1852- 1935
metais iš Paimpol ištvermingi žvejai plaukdavo žvejoti menkių prie Islandijos
krantų. Ir dabar Paimpol vadinamas „Islandijos miestu“. Kiekvienais metais
trečią liepos savaitgalį pagerbia Bretanės laivyno žvejus šimtmečiais
žvejojusius Naujojo Pasaulio jūrose. O mes vaikštinėjame siaurų gatvelių labirintu,
landžiojame tarp suvenyrų parduotuvių ir
senų jachtų. Uosto krantinėje margaspalvių
suvenyrinių kiaulių paroda. Mus ir vėl gelbėja krosanai iš kepyklos (boulangerie).
Dieną
jau artėja link pabaigos ir dar lieka aplankyti labiausiai fotografuojamą namą
Bretanėje - Castel Meur Plougrescant.
Nuo Paimpol tik 25 km kelio vaizdingomis vietomis. Šis namas yra už
Plougrescant (22820 Plougrescant) miestelio, stovi jis iškyšulyje, ramiai
įsispraudęs tarp dviejų akmeninių sienų. Audrų metu jį skalauja bangos, ką ten
skalauja, visą užlieja, bet šiandien vandenynas ramus. Su mašina arti akmeninio
namo neprivažiuosi, bet ir nereikia. Malonu pasivaikščioti tarp uolėtų akmenų,
palaipioti jais. Stebime ir fotografuojame iš tolo Castel Meur Plougrescant.
Binic pakrantė |
Paimpol miestelis |
Castel Meur Plougrescant |
Keista būtų ten gyventi, kai dešimtys turistų stebi tavo gyvenimą . Kartu su
italų turistų grupe pasikartsome raudonomis uolomis, ir iš viršaus žvelgiame į
bekraštį vandenyną.
Nakvynė
- Hotel Du Port, 22700 Perros-Guirec. Viešbutį randame nesunkiai, bet nėra
vietos mašinai. Surandame vietą mašinai krantinėje, atrodo , kad palikome
saugiai. Viešbutyje personalas kalba tik prancūziškai. Nedidelis nesusipratimas
per visą kelionę ir kilo tik šiame viešbutyje, dėl kalbos nežinojimo. Vaikus
paliekame viešbutyje prijungtus prie interneto, o patys einame pasivaikščioti.
Miestas padalintas į dvi dalis: uostas ir senamiestis. Šeštadienio vakarą
gyvenimas verda uoste: šurmuliuoja kavinės, jaunimas klausosi muzikos. Sunkiai
ropščiamės į kalną, į miesto centrą. Gatvėse ir aikštėse nėra žmonių, net nejauku
darosi, kažkaip primena Klaipėda. Grįžtame į viešbutį nuosavų namų gatvėmis.
9 diena. Bretanė. Raudono granito
kelias. 100 km – 1,40 valanda vairavimo. Perros Guirec –Ploumanach - Trebeurden
– Morlaix - Roscoff
Pusryčiams
vyras parneša šviežias šiltas bandeles, kruasanus. Kiekvienas jau žinome kokį
įdarą įsidėsim į kruasaną ( kas sūrį, kas kumpį, kas uogienę).
Išėjus
iš viešbučio nors ir šviečia saulė, dar truputį žvarboka, bet ankstus rytas yra
ankstus rytas. Šiandien mūsų laukia Raudono granito krantas ir kelias. Labai
daug skaičiau apie jį, žiūrėjau nuotraukas, bet vis tiek turėjau įdėti daug
darbo , kad suprasti kas tai yra. Nuo Perros Guirec uosto iki Ploumanach uosto
yra 10 km kelio pakrante. Didžiąją dalį galima pravažiuoti mašina, bet norint
apžiūrėti didžiuosius riedulius, apie 3 km reikia eiti pėsčiomis.
Maršrutas
prasideda Trestrignel gatve link pilies iškyšulio, ten atsiveria nuostabi
panorama į pliažą. Deja ryto vėsa (+18C) neleidžia mėgautis maudynėmis. Toliau
judame link Sfinkso iškyšulio, čia randame suoliukus, turime galimybę svajingai
žvelgti į vandenyno mėlį.
Toliau važiuojame pro tuščius, begalinio pločio
Trestraou pliažus. Nuostabios vietos poilsiui. Atkaklūs turistai žygiuoja
pėsčiomis. Nuo šios vietos automobilių
kelias nuveda tolyn nuo pakrantės į D788 kelią. Gatvėje Chemin de Skevel
pamatome automobilių stovėjimo aikštelę. Nusprendžiame pasižvalgyti ir tada
paaiškėja, kad nuo čia prasideda Raudono granito pakrantė. Nuo šios vietos nebereikia žodžių, raudono
granito krantas tiesiog užburia.
Romantika baigėsi, kai saulė pakilo virš
pakaušio, o mes visai nepasiruošėme, neturime net vandens. Visas nepatogumas
yra tai , kad nuėjus visą kelią pėsčiomis, reikia grįžti atgal iki mašinos, o
jėgų lieka nebedaug. Taigi stipriausias mūsų angelas sargas, eina atgal prie
mašinos atnešti vandens ir galvos apdangalų. Tačiau mes randame kitą automobilių
aikštelę Aimee Fournier gatvėje (rue). Ji tikriausiai yra patogiausia turistams
su mašina, kai norisi nedidelę dalį eiti pėsčiomis. Aplink labai daug žmonių,
kurie atvyko nardyti. Kiti bando mums naują pramogą: irklentė (angl. Stand Up
Paddling, SUP). Pagaliau pasiekiame Ploumanach kaimelį, kuris 2015 metais
pripažintas gražiausiu miesteliu Prancūzijoje. Dabar galime pailsėti, pasėdėti
kavinėje. Maudynes vėl atidedame, Saint Guirec pliažas pilnas kažkokių žolių,
vanduo neskaidrus.
Ploumanach krantinė |
Po
trumpo poilsio leidžiamės pakrante tolyn. Trumpas sustojimas prie Trebeurden,
iš apžvalgos aikštelės gėrėmės vaizdais. Kadangi nebuvo vėjo ir jūra buvo rami,
neteko pamatyti besitaškančių bangų ir į kelių metrų aukštį kylančių purslų. D65-D786
keliu aplenkdami Lannion važiuojame link Morlaix. Morlaix norime pasižiūrėti į
geležinkelio viaduką einantį per miesto centrą. Mūrinis viadukas pradėtas
statyti 1861 m., jo aukštis 62m.
Mūsų
tikslas šiandien pasiekti Roscoff. D58
keliu pasiekiame tolimiausią šios kelionės tašką nuo Klaipėdos (3671 km). Jau
artėjant link Roscoff, pastebime daug mašinų su airiškais numeriais. Roscoff –
airiškas miestelis, alkoholio parduotuvės dirba ir sekmadienį, viskas
pritaikyta airiams ir anglams. Vienintelė vieta, kurioje yra užrašai „keep right“
ir „Vine centre“. Iš Roscoff į Cork,
Rosslare (Airija) bei Plymouth ( UK) keltai plaukia kiekvieną dieną. Visur
labai angliška aplinka. Apsistojome viešbutyje Regina toliau nuo miesto
centro. Viešbutis vidutinės švaros ir tvarkos.
Vakare suplanuota vakarienė, todėl
Tripadvisor pagalba ieškome geriausios kavinės. Viena iš gerai įvertintų
kavinių (4,5 balo) yra pliažo kavinė Le Bilig de la Plage. Su vyru
nusprendžiame nužingsniuoti iki jos ir įvertinti jos aplinką. Atokesnėje
vietoje prie pliažo randame kavinę. Savo aplinka ji man primena sovietinį
plastmasinį pavilijoną, viduje lengvas žolės kvapas, ir grupės „The Doors“
garsai. „The Doors“ muzika yra gerai,
bet visa kita nekelia pasitikėjimo. Todėl dukroms pasakom, kad reikia ieškoti
kitos vietos vakarienei. Ir jau nesužinosim, gal atsisakėme pabūti labai
autentiškoje šio krašto aplinkoje
Tikriausiai visi žino, kad
tipinis šio krašto patiekalas – galetės (galettes) – grikinių miltų
lietiniai blynai. Mes ir patraukiame į senamiesčio centrą ieškoti galečių.
Tradiciškai šie blynai įdaromi kumpiu ir sūriu, tačiau blyninėse siūlomos
pačios įvairiausios skonių kompozicijos: su sūriais, su tepama varške ir rūkyta
lašiša, su kumpiu, su rūkyta ar kepta vištiena, kepintomis ar troškintomis
daržovėmis, obuoliais, bananais, kriaušėmis, šokoladu, grietinėle,
įvairiausiais sirupais. Vakarinėje Bretanėje blynai dar paskaninami kiaušiniu,
kuris užliejamas blyno viduryje, ant kumpio ir sūrio įdaro, o blyno kraštai
užlenkiami taip, kad centre pūpsotų atviras pusžalis trynys. Tokie blynai šiame
krašte vadinami krampouezh (pranc. - crêpes de blé
noir). Pasirenkame Crêperie de la Poste (Adresas 12 Rue Gambetta, 29680
Roscoff). Išbandome įvairiausių rūšių galetes, apsunkusiais pilvais išeinam
pasivaikščioti. Vakaras nėra labai šiltas, nuo vandenyno pučia vėsus vėjas.
10 diena. Bretanė. 363 km – 4,5
valandos vairavimo. Roscoff – Huelgoat – Paimpont - Renn – Fougeres-
Juvigny-sous-Andaine.
Pravažiavus 3700 km
apsisukame, kelionė artėja link
pabaigos, po truputį tolstame nuo pakrantės. Anksti ryte vėl į kelią D769.
Tikslas už 60 km - Huelgoat vietovė, apžiūrėti milžiniškus riedulius. Legenda
byloja , kad ištiktas bado Gargantiua sustojo
Huelgoat vietovėje ir paprašė maisto. Vietiniai jam pasiūlė virtų grikių
sultinio, kuris alkio nenumalšino. Pasisotinęs turtingose Leon žemėse,
Gargantiua sugalvojo atkeršyti. Imdamas didžiulius akmenis pakrantėje jis
svaidė juos į Huelgoat. Apie 9 valandą ryto mes jau vietoje. Nuorodų į akmenų parką nesimato, sustojame
prie viešbučio restorano Du Lac, nusiperkame kavą išsinešimu (kava labai
neskani) ir paklausiame kurioje pusėje yra didieji akmenys. Sužinome, kad D14
kelyje yra tiltukas per D` Argent upelį ir vienoje tilto pusėje reikia leistis
žemyn šalia nuorodos į Panoraminę
Terasą. Pagaliau randame didžiuosius riedulius.
Kadangi yra ankstus rytas ir
visur drėgna, reikia labai atsargiai, kad nepaslysti. Galvoju , kad
pasivaikščiojimas su mažamečiais vaikais, būtų nelabai saugus, nes jiems
norėsis visur laipioti. Metaliniai turėklai tepa rūdimis, tai labai greit visi
išsitepėme rūbus. Apie 1 val vaikščiojome po parką, atgal grįžome tuo pačiu keliu,
nes kito neradome.
Huelgoat parkas |
Sekantis sustojimas – Paimpont
(Broceliande miškas). Kadangi iš anksto
nebuvau pasiruošusi lankyti karaliaus Artūro ir mago Merlino buvimo vietų,
pakeliui gauta informacija nebuvo tiksli. Turistų informacijos biure Paimpont
gavome žemėlapį apie visas Artūriados vietas. Tada ir paaiškėjo, kad dauguma
maršrutų yra patogu važiuoti su dviračiu ( apie 4 km) ir jie yra išsimėtę po
visą mišką : auksinis ąžuolas, Merlino kapas, jaunystės fontanas, švento Gralio
bažnyčia. Informaciją apie lankytinas vietas galima gauti ir Trehorenteuc,
Ploermel turistų biuruose. Mes pasiliekame tik Paimpont.
Pasivaikštome
nedidelio miestelio akmeninėmis gatvėmis, pasigrožime jaukia architektūra,
palandžiojame po vienuolyno pastatus ir kiemus. Ir apsupti gražaus miško
važiuojame į Bretanės sostinę Renn.
Paimpont |
Riedame D24 keliu per Plelan le
Grand į sostinę. Oras jau sušilo iki + 280C ir darosi netinkamas
turistauti po miestą. Bandymas įvažiuoti į senamiestį buvo nelabai sėkmingas,
daug kartų pažeidėme eismo taisykles ir įvairius ženklus, kol radome
automobilių stovėjimo aikštelę centre. Gavome miesto planą ir pirmyn, nors
kojos jau medinės ir pojūčiai truputį atbukę. Pirmiausia atsisėdame kavinėje,
jėgų sukaupimui. Ir pro mūsų nosis pražygiuoja grupė Punk-a-chien - žmonių,
propaguojančių pankišką gyvenimo būdą, t.y. gyvenimą gatvėje, jie nuolat išgėrę,
prašo pinigų iš visų alui arba cigaretėms, arba maistui savo šuniui (šunims),
nes šie žmonės visada turi mažiausiai vieną šunį su savimi. Dideli šunys
reikalingi tam, kad būtų šilčiau miegoti. Taigi viena iš Renn įžymybių
pamatyta. Toliau viskas kartojasi : fachverkinis senamiestis, siauros gatvelės,
įspūdingi bažnyčių fasadai. Akis ir sielą glosto autentika kvėpuojantis
miestas. Keturios valandos prabėgo nepastebėtai, keliaujam toliau nepamatę
vakarinio Renn. Sako , kad jis labai pasikeičia , kai jaunimas išeina į barus.
Išvarginti dienos ir įspūdžių
važiuojame E3 keliu link nakvynės vietos Juvigny-sous-Andaine kaime
(Normandija). Bėga paskutiniai kilometrai Bretanėje. Ir visai netikėtai pravažiuojame Faugeres
miestą. Pamatome viduramžių pilį, gynybinę sieną, bažnyčią. Sustojame ir tie,
kas dar turi jėgų eina apžiūrėti pilies, jos įtvirtinimų. Pilis buvo pastatyta
12 amžiuje pasienyje su Normandija.
Giliuose interneto vandenyse
radau keletą minčių apie Bretanę ir jos atitiko mano įspūdį: „Bretonai geriausi
Prancūzijoje jūreiviai ir žvejai. Rūsčiausias pasaulio vandenynas suformavo jų
charakterį: ryški meilė laisvei, narsa ir atkaklumas, bet kartu ir baimė
pasimesti vienam vandenyne, niekada negrįžti į gimtąjį krantą, miestą, kur
gimei, kur gyvena tavo giminės, tavo klano atstovai. „Kas neplaukė į jūrą, tas
Dievui nesimeldė“ – posakis tinkamas ir bretonams. Bretonai visada buvo
dievobaimingi, o atsiradus galingiems varikliams ir palydovinei navigacijai
jūroje, jūra netapo geresnė žmogui. Jūreivio gyvenimas vis tik priklauso nuo
angelo sargo buvimo vietos“.
Renn senamiestis |
Fougeres pilis |
Nakvynė - Leonard
Charles B/B, Juvigny-sous-Andaine.
Pasitinka šeimininkai anglai, pasidžiaugėme, kad bus lengviau susišnekėti. Čia
pirmą kartą susidūrėme su neįprasta santechnika, kvietėme šeimininkus, kad
parodytų kaip naudotis. Tam, kad veiktų klozetas, jis yra įjungtas į elektros
tinklą. Įdomi santechnika.
11 diena.
Normandija. 467 km – 5,5 valandos vairavimo. Juvigny-sous-Andaine – Camembert –
Vernon -Gyverny – Amjenas – Mailly Mailet.
Išaušo paskutinė
atostogų diena Prancūzijoje. Tradicinis prancūziškas rytas su šviežiais
kruasanais. Informacinės laidos perspėja , kad į Europą ateina karščio banga iki
+360C. Koreguojame maršrutą ir nusprendžiame nevažiuoti į Ruaną.
Skubame į garsaus sūrio gaminimo vieta – Camemberto kaimą! Sūris buvo patiektas imperatoriui Napoleonui.
Subtilaus sūroko skonio, geltono kreminio atspalvio, purus ir švelnus, sunokęs
iki pat „širdies" sūris paliko jam didžiulį įspūdį ir nuo tada jis
išpopuliarėjo Camemberto vardu.
Kaimas visai nedidukas, bet turi muziejų. Atidžiai klausome pasakojimo apie sūrį, jo gamybą. Štai tokių legendų išgirdome : Kamembertas buvo pirmą kartą pagamintas 1791 metais Normandijos regione. Kaip bebūtų, didžiausią įtaką sūrio populiarumui padarė tai, kad Kamembertu buvo maitinama prancūzų kariuomenė pirmo pasaulinio karo metais. Taip ši rūšis ne tik įsitvirtino prancūzų kultūroje, literatūroje ir istorijoje, bet netgi tapo įkvėpimo šaltiniu tokiems garsiems menininkams kaip Salvadoras Dali. Vieną iš savo garsiųjų paveikslų „Tirpstantys laikrodžiai” jis nutapė po to, kai ieškodamas įkvėpimo prisiminė tądien per pietus pusiau suvalgytą Kamembertą, kuris tirpo saulės atokaitoje. Po šio vaizdinio jis tučtuojau grįžo prie nebaigto paveikslo, kuriame gamtos fone jis nutapė tirpstančius laikrodžius, kurių dėka paveikslas tapo legendinis“. Apžiūrėjus muziejų suteikiama galimybė degustuoti sūrį. Po degustacijos nusprendžiame pirkti, tik pasitiksliname ar nesuges sūris, jei iki namų dar 3 paros, o lauke +300C. Mus patikina , kad sūriui neatsitiks nieko, jis tik pagerės, bet mūsų mašinos salono kvapas gali būti nekoks. Supakuojame sūrį, paslepiame prie atsarginio rato ir sėkmingai parvežame iki namų.
Kaimas visai nedidukas, bet turi muziejų. Atidžiai klausome pasakojimo apie sūrį, jo gamybą. Štai tokių legendų išgirdome : Kamembertas buvo pirmą kartą pagamintas 1791 metais Normandijos regione. Kaip bebūtų, didžiausią įtaką sūrio populiarumui padarė tai, kad Kamembertu buvo maitinama prancūzų kariuomenė pirmo pasaulinio karo metais. Taip ši rūšis ne tik įsitvirtino prancūzų kultūroje, literatūroje ir istorijoje, bet netgi tapo įkvėpimo šaltiniu tokiems garsiems menininkams kaip Salvadoras Dali. Vieną iš savo garsiųjų paveikslų „Tirpstantys laikrodžiai” jis nutapė po to, kai ieškodamas įkvėpimo prisiminė tądien per pietus pusiau suvalgytą Kamembertą, kuris tirpo saulės atokaitoje. Po šio vaizdinio jis tučtuojau grįžo prie nebaigto paveikslo, kuriame gamtos fone jis nutapė tirpstančius laikrodžius, kurių dėka paveikslas tapo legendinis“. Apžiūrėjus muziejų suteikiama galimybė degustuoti sūrį. Po degustacijos nusprendžiame pirkti, tik pasitiksliname ar nesuges sūris, jei iki namų dar 3 paros, o lauke +300C. Mus patikina , kad sūriui neatsitiks nieko, jis tik pagerės, bet mūsų mašinos salono kvapas gali būti nekoks. Supakuojame sūrį, paslepiame prie atsarginio rato ir sėkmingai parvežame iki namų.
Vernon – miestelis
šalia Paryžiaus prie Senos. Sustojame po 2 valandų važiavome. Lauke temperatūra
jau virš +300C. Norėjome pamatyti seną malūną stovinti ant
tilto atramos ir gotikinę bažnyčia. Vyras su jaunesne dukra eina apžiūrėti
senojo malūno, o mes liekame parko pavėsyje stebėti laivų kruizų plaukiančių
Senos upe.
Giverny miestelis – impresionizmo širdis, čia Klodo Mone sodas,
namas ir muziejus. Pusę milijono turistų per septynis mėnesius aplanko gėlių ir
japonišką vandens sodą. Tapytojas kurdamas gėlių sodą labiausiai rūpinosi spalvų
derinimu, simetrija ir perspektyva. Sklypą padalinęs į lysves, jose susodino
skirtingo aukščio augalų grupes. Vaismedžiai ir dekoratyviniai medžiai iškilo
virš vijoklinių rožių, o po išstypusiomis piliarožėmis driekėsi spalvotų
vienmečių gėlių salos. Paprasčiausias gėles – nasturtas, saulutes ar aguonas
tapytojas derino su retesnių rūšių augalais. Centrinę sodo alėją dengė
metalinės arkos, apsivijusios vijoklinėmis rožėmis. Klodas Mone savo darbus
kūrė du kartus – pirmą kartą – gamtoje, antrą – drobėje. Oras įkaito iki +400C.
Suprantu, kad vaikščioti po sodus kepinant tokiai saulei, nėra vilties. Kadangi
kiekvienas objektas yra mokamas atskirai
(namas, sodas ir muziejus), mes išsirenkame vėsų muziejų. Impresionisto
tapytojo sodus tikiuosi dar pamatyti. Muziejuje paroda „Degas, an Impressionist
Painter?“. Muziejuje yra viena salė,
kurioje eksponuojami du Klodo Mone darbai.
Mūsų dar laukia 200
km iki nakvynės vietos ir Amjenas. Artėjant prie Amjeno aikškėja , kad karštis
sumažėjo iki +300C. Kadangi šiandien jau išbraukėme Ruaną iš mūsų
maršruto, sutariame , kad Amjene irgi nestojame. Amjeną matome tik pro mašinos
langą. Ir dukra sako: „Mama, mes vakar buvom čia“. Įspūdžiai pradėjo maišytis,
o tai ženklas baigti atostogas.
Nakvynė - Viešbutis La Briqueterie, Mailly Mailet. Šios vietos tikriausiai viešbučiu
nepavadinsi, tai daugiau motelis arba bendrabutis. Internetas veikia tik
viename kambario kampe. Čia irgi randame keistai veikiančią santechniką.
Įvairūs kvapai ir garsai sklinda iš šalia esančios fermos.
12 diena. Kelionė per Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Lenkiją. 1040 km – 11 valandų vairavimo. Mailly Mailet
– Lubin.
Paskutiniai pusryčiai
su šviežiais kruasanais. Ir ilgas ilgas kelias namo. Tikriausiai ilgesnių sustojimų nors ir buvome
planavę, reikės atsisakyti. Oro temperatūra išlieka labai aukšta +320C.
Įstringame ties Antverpeno žiedu, nes čia atsiskiria kelias į Roterdamo uostą.
Apie valandą judame 30 km/h greičiu. Reikia tai prisiminti, ir kitą kartą
aplenkti šią vietą. Dar kartą įsitikiname, kad Belgijos keliai labai apleisti.
Pietaujame
Vokietijoje, prie automagistralės, greito maisto kavinėje. Ir po 11 valandų
vairavimo įvažiavome į Lenkiją. Nakvynė užsakyta kaimo sodyboje prie Lubin.
Atvažiavome į Lubin miestelį, bet nerandame mūsų sodybos. Jau apsukome kelis 10
kilometrų ratus, nuovargis kelia nervingumą, bet nakvynės nerandame. Kaip
paaiškėjo 300 metrų iki sodybos buvo žvyruotu keliu, todėl navigacija negalėjo
parodyti kaip ten patekti ( navigacijoje buvo išimti žvyruoti keliai).
13 diena. Kelionė per Lenkiją ir Lietuvą. 1120 km – 12 valandų
vairavimo. Lubin – Modlin Oro uostas–
Klaipėda.
Išvykstame į Modlin oro uostą.
Važiuojame mokama automagistrale. Automagistralėje automobilių labai nedaug.
Per 4 valandas pasiekiame Varšuvos aplinkkelį, čia jau daug kelio remonto
darbų. Pietaujame oro uoste. Atsisveikiname su dukra, ji lieka laukti skrydžio
į Glasgow. Navigacija klaidina, nes dėl kelio remonto negalime vykdyti jos
nurodymų. Nusprendžiame važiuoti per Bialystoką ir apsirikome. Šia kryptimi
labai daug kelio darbų ir sunkiasvorių mašinų. Kelias namo pailgėja. Ir tik nuo
Augustovo prasideda nauja magistralė. Namus pasiekiame po 24 valandos.
IŠVADOS:
1.
Kelionė
4 asmenų šeimai atsiėjo apie 2000,00 EUR
2.
Viso
nuvažiuota 6628 km
3.
Prancūzų
kalbos nežinojimas nesudarė sunkumų
4.
Jei
per dieną nuvažiuoji 400 – 500 km, nuovargis nesijaučia.
5.
Per
13 kelionės dienų suplanuotas per didelis kiekis turistinių objektų, tempas
buvo labai aukštas. Geriausi įspūdžiai yra patirti iki pietų.
6.
Iš
kelionės metu surinktos informacijos galima suplanuoti dar vieną maršrutą kitu
keliu per Normandiją ir Bretanę.
7.
Jei
svarbu pietauti, tai papietauti reikia iki 14 valandos. Nes kavines po 14
valandos užsidaro pertraukai iki 18 – 19 valandos.
8.
Nuostabus
kraštas į kurį galima sugrįžti šimtus kartų.
O planuose ir mintyse jau kitų metų kelionė....