Normandija. Bretanė. Nuo Sen Mišelio vienuolyno iki Nemuno. II dalis

7 diena. Žemutinė Normandija - Bretanė.108 km -2 valandos vairavimo. Mont Saint Michel – Cancale – Saint Malo – Dinard – Saint Lunaire.

                             Ilgai svarstau kokiais žodžiais pradėti rašyti šio ryto įspūdžius, nes kelionė pasiekė vidurį ir artėja labai ilgai lauktas susitikimas su Sen Mišelio kalnu.

                             Viskas prasidėjo, kaip įprastai: ankstyvi pusryčiai, paruošti svetingų šeimininkų (namuose pagamintas maistas).  Vingiuojame kaimo keliukais tarp kukurūzų laukų. Tiek daug kartų skaityta, girdėta ir  matyta atvirukuose, tuoj tuoj atsivers prieš akis.

Artėjame D796 keliu link La Caserne gyvenvietės. Toliau važiuoti automobiliu neleidžia. Automobilį paliekame parkinge ir su parkingo bilietu ( papildomai mokėti nereikia) sėdame į elektroautobusą, kuris veža link Sen Mišelio kalno. Sprendimas aplankyti vieną iš turistų lankomiausių vietų anksti ryte yra teisingas.  Įspūdį palieka ir elektroautobusas, kuris abiejuose galuose turi vietą vairuotojui. Išleidus keleivius, elektroautobusui nereikia apsisukti, tiesiog vairuotojas pereina į kitą autobuso galą. Mediniu takeliu, turistų būryje, žingsniuojame link kalno.  Visi pradeda stoviniuoti, daro pirmas asmenukes ir fotografijas.

Sen Mišelio kalnas

     Nuo potvynių ir atoslūgių priklausantis, jūros bangų skalaujamas vienuolynas-sala traukė ne tik tikėjimo patvirtinimo ieškančius piligrimus. Jis viliojo ir įkvėpimo ieškančius rašytojus, muzikantus, dailininkus.

                             Mes jau žinojome , kad regimų akimi potvynių ir atoslūgių nematysime. Prieš kelionę galima pasitikrinti, kada yra laukiami potvyniai:  http://www.ot-montsaintmichel.com/en/horaire-marees/mont-saint-michel.htm. Sklinda kalbos, kad prancūzai žada statyti užtvanką, kuri sugrąžins salai pirminę būklę ir jos gyvenimo ritmas vėl priklausys nuo vandenyno potvynių ir atoslūgių. Tikiuosi, kad šis sumanymas jiems pavyks ir vietovei bus sugrąžinta mistika.

                             Pro storas gynybines viduramžių pilies sienas patenkame į kalno papėdėje esantį jaukų 14-15 amžiaus architektūros kaimelį. Suvenyrų krautuvėles, kavinukės atidaro duris, ruošiasi turistų antplūdžiui (pastebiu, kad dominuoja turistai iš Azijos). Todėl ankstaus ryto ir vakaro metas - auksinis laikas aplankyti šią nuostabią vietą, jei neketinate lankyti muziejų. Neskubiu žingsniu kylame į viršų maldininkų keliu Grande Rue.

 Pusiaukelėje apžiūrime viduramžiais pastatyta Šv. Petro bažnyčia. Jos viduje yra kruopščiai išraižyta koplyčia ir dramatiška statula, vaizduojanti legendinę Šv. Mykolo kovą su drakonu. Nuo terasos atsiveria nežmoniškai platus smėlėtas jūros dugno peizažas, akis prikausto neapsakomos horizonto platybės.

Toliau laiptais kopiame link vienuolyno, viso įveikėme 900 laiptelių. Įėjimas į vienuolyną mokamas: virš 26 metų 9,00 EUR, EU piliečiams iki 26 metų nemokama. Jauniausioji dukra prie kasos pasiima lankstinuką su detaliu vienuolyno aprašymu ir praveda ekskursiją, kaip profesionali gidė. Judame tarp šaltų akmeninių sienų, kambarių labirintais, skliautuotomis salėmis. Išeiname į arkadomis apsuptą sodelį. Ir čia dukra nustebina, tarp gėlių pamačiusi mažuosius paukštelius kolibrius.

 Ir vis tik labiausiai jaudina žmogaus ir gamtos sukurtas grožis,  atkaklus žmogaus mažumas ir ta amžina sutverto pasaulio didybė. Vis atsisukdami atgal ir palydėdami žvilgsniais Sen Mišelio kalną, paliekame Normandiją  už nugaros.

                             Bretanė.  Šimtmečiais Bretanėje gyvenantys žmonės metus dalijo į du sezonus - žūklės ir sudužusių laivų. Granitiniai Bretanės krantai išraižyti užutėkių su daugybe smulkių salelių ir uolų. Stačios uolos ir akmenų sangrūdos čia kaitaliojasi su smėlėtais paplūdimiais, kurie potvynių metu dingsta po vandeniu.

                             Pirmyn į Kankalį (Cancale) – austrių ir jūros gėrybių sostinę. Kankalis- nedidelis, smagus žvejų kaimelis, turistai čia traukia būriais vienu tikslu – paragauti jūros gėrybių. Ypatingai Cancale garsėja  austrėmis, kurios čia turi riešutų skonį.  Ir mes pasirinkome Cancale išbandyti austrių skonį. Iš kitų keliautojų žinojau, kad pagrindinės miestelio gatvės gale yra austrių turgelis.

Cancale turgelis

Pakeliui pasigriebiame kelis sidro buteliukus, turgelyje perkame vidutinio dydžio 12 austrių už 6,00 EUR. Pardavėja austres atidaro, įdeda citrinos skilteles. Įsitaisome ant krantinės, su vaizdu į vandenyną ir austrių fermas. Panaudotas geldeles metame atgal į vandenį – „ kas iš vandens atėjo, tegul atgal sugrįžta“.

 Pagrindinėje krantinės gatvėje išvien restoranėliai ir kavinės, bet ten jau 6 austrės kainuoja 12,00 EUR. Neteko mums stebėti vandenyno atoslūgio –kaip laiveliai, esantys pakrantėje po truputį pradeda svirti ant šono, kol galų gale lieka gulėti smėlyje ir laukti grįžtančio vandens. Kai prasideda atoslūgis, tada Cancale prasideda pats darbas fermų darbuotojams. Nuslūgęs vanduo atidengia austrių, midijų auginimo vietas ir tik atoslūgių metu galima jas sutvarkyti: atvežti auginimui naujokes, vartyti jau esamas arba surinkti jau užaugusias. Mes apie tai tik skaitėme.

Cancale pakrantė

                             Vidurdienį saulė jau kaitina stipriai. Ir mes važiuojame (D355 – D201 keliu) link Pointe du Grouin. Pointe du Grouin – granito uolos pirštas saugo Sen Mišelio kalno įlanką nuo vandenyno įtakos. Smaragdo spalvos vanduo traukia grožėtis uolėtais krantais. Skiriame valandėlę tiesiog pasimėgauti gamta, nes po pietų vėl laukia Bretanės miestai.

Pointe de Grouin

                             Pakeliui į Sen Malo, jau perkame kūną vėsinančius kremus, nes saulės buvo per daug. Bretanės miestas Sen Malo (Saint – Malo) žinomas kaip korsarų miestas. Korsarai nuo piratų skiriasi tuo, kad jie plėšdavo laivus su valstybės leidimu. Paliekame mašiną parkinge visai šalia viduramžių miesto.



 Ir už kelių minučių jau dairomės nuo senamiestį juosiančios gynybinės sienos. Saint Malo pilis pastatyta XIV-XV amžiuje, o senamiesčio raizgytos gatvelės veda šalia aukštų XVIII amžiaus pastatų, kur dabar įsikūrusios parduotuvės, žuvies restoranai ir blyninės.

Sen Malo gynybinės sienos

Senamiesčio architektūra būdinga Bretanės krašto stiliui – pastatai akmeniniai, gana atšiaurūs, tačiau nepaisant to, tai labai įspūdingas ir mielas senamiestis.  Saulė vis stipriau kaitina, ir mes jau skubame palikti miestą. Dar vykstame už 2 kilometrų esantį  Saint Servan. Tai Sen Malo priemiestis ir  iš jachtų uosto atsiveria panoraminiai vaizdai į Ranso upės žiotis ir Sen Malo gynybines sienas.

                             Ilga diena dar nesibaigia. Visai šalia Dinard miestelis. Nuvarginti saulės, jau neturime jėgų vaikščioti po kurortą. Atsisėdame miesto paplūdimyje, stebime žmones, paukščius, braidome po vėsų vandenį. Pakrantėje įrengti pėsčiųjų takai.  Alfredo Hitchcock –  skulptūra su ant pečių tupinčiais varnais iš „Paukščių“ žvelgia į pagrindinį kurorto paplūdimį. Sekantis taškas pakrantėje Saint Lunaire. Aplink smėlėti paplūdimiai, uolėti kyšuliai, smaragdinis vanduo.

Dinard paplūdimiai

                             Nakvynė - Chambres d'Hôtes l'Argenteil, La Borgnais, 22100 Quévert. Surasti nebuvo lengva, bet navigacija šį kartą neklaidino. Pasitiko šeimininkė, kalbanti tik prancūziškai. Nuovargis mus skubiai išguldė.

8 diena. Bretanė. 180 km – 3 valandos vairavimo. Quevert – Dinan- Cap Frechel – Saint Brieuc – Paimpol – Plougrescant - Perros Guirec

                             Šeštadienio rytas prasideda nuostabiais šeimininkų paruoštais pusryčiais ( namie kepta duona, pyragu, pagamintu jogurtu). Dar gauname Bretanės žemėlapį ir rekomendacija aplankyti mistines vietas Broceliande miške.

                             Dinanas (Dinan) – be abejonės vienas įspūdingiausių ir geriausiai išsaugotų mažų Bretanės miestų. Ir kaip visada geriausią įspūdį palieka vietovės aplankytos iki pietų. Ankstyvas šeštadienio rytas, maloni vėsa, negausus turistų būrys, leidžia džiaugtis tūkstantį metų skaičiuojančiu miestu. Turistų informacijos biure gauname maršrutą po Dinan. Nesupratome kodėl nepavyko patekti į pilį ir užlipti ant gynybinės sienos, bet labai nenuliūdome ir patraukėme gilyn į senamiestį akmenimis grįstomis gatvelėmis. Klaidžiojame tarp archajiškų statinių: laikrodžio bokštas (15 amžius), Saint Malo bažnyčia su meditaciniais vitražais, gynybines sienos dalis ir autentiški fachverko stiliaus pastatai ir Rue du Jerzual gatvė, Saint Sauveur Bazilika (12 amžius).

Dinan architektūra

                             Navigacijoje įvedame sekantį šios dienos tašką : Cap Frechel, iki jo 43 km bei valanda vairavimo. Nuo pačio miestelio Frechel iki iškyšulio dar 8 km. Atvažiuojam į didelę automobilių stovėjimo aikštelę. Ir jau matyti pirmasis Frehel švyturys, pastatytas 1950 m, 30 metrų aukščio ir šalia jau nenaudojamas, pastatytas 1685 metais.  Viržių laukai, geltonos gėlytės, rožinis smiltainis ir porfyro uolos – Frehel iškyšulio gamta iškart patraukia akį spalvomis. Kaip visada randame įrengtus pėsčiųjų takus, jie veda link La Latte pilies. O mes pilimi, pakrantės takais grožimės iš tolo. Nuostabūs vaizdai.

Frechel iškyšulys

                             Saint Brieuc. Apie šį miestą informacijos buvo nedaug, kažkas paminėjo pažiūrėti uostą ir švyturį. Atvažiavom į senamiestį apie 14val. Išlipus iš mašinos pastebėjom, kad visi neseniai baigėsi šeštadienio turgus, aplink mėtėsi kalnai šiukšlių, neskubantys prekeiviai pakavosi kinietiškas prekes. Turistų informacijos biure mergina irgi negalėjo sudominti lankytinais objektais. Nepavyko čia ir pavalgyti, nes jau prasidėjo pietų pertrauka kavinėse. Sustojome Plerin priemiestyje, pasižiūrėti į tiltą per Le Gouet upę E50 magistralėje. Galbūt kitiems keliautojams pavyks rasti Saint Brieuc miesto grožį.

                             D786 keliu važiuojame link Binic pakrantės miestelio. Prieš akis iškyla labai miela žvejų gyvenvietė su uolėta pakrante, smėlėtais paplūdimiais, jachtų uostu ir kavinių gatve. Sustojame keletai akimirkų ir vėl judame pirmyn. Pravažiuojame Saint Quay Portrieux su smėlėtais paplūdimiais, jachtų uostu, kavinių staliukais krantinėje. Kiekvienas miestelis pakrantėje lyg mažas perliukas smaragdiniame vandenyje.

Binic pakrantė

Paimpol – pakrantės ir žvejų miestas. 1852- 1935 metais iš Paimpol ištvermingi žvejai plaukdavo žvejoti menkių prie Islandijos krantų. Ir dabar Paimpol vadinamas „Islandijos miestu“. Kiekvienais metais trečią liepos savaitgalį pagerbia Bretanės laivyno žvejus šimtmečiais žvejojusius Naujojo Pasaulio jūrose. O mes vaikštinėjame siaurų gatvelių labirintu,  landžiojame tarp suvenyrų parduotuvių ir senų jachtų. Uosto krantinėje margaspalvių  suvenyrinių kiaulių paroda. Mus ir vėl gelbėja krosanai iš  kepyklos (boulangerie).

Paimpol miestelis

                             Dieną jau artėja link pabaigos ir dar lieka aplankyti labiausiai fotografuojamą namą Bretanėje -  Castel Meur Plougrescant. Nuo Paimpol tik 25 km kelio vaizdingomis vietomis. Šis namas yra už Plougrescant (22820 Plougrescant) miestelio, stovi jis iškyšulyje, ramiai įsispraudęs tarp dviejų akmeninių sienų. Audrų metu jį skalauja bangos, ką ten skalauja, visą užlieja, bet šiandien vandenynas ramus. Su mašina arti akmeninio namo neprivažiuosi, bet ir nereikia. Malonu pasivaikščioti tarp uolėtų akmenų, palaipioti jais. Stebime ir fotografuojame iš tolo Castel Meur Plougrescant.

Castel Meur Plougrescant

 Keista būtų ten gyventi, kai dešimtys turistų stebi tavo gyvenimą . Kartu su italų turistų grupe pasikartsome raudonomis uolomis, ir iš viršaus žvelgiame į bekraštį vandenyną.

                             Nakvynė - Hotel Du Port, 22700 Perros-Guirec. Viešbutį randame nesunkiai, bet nėra vietos mašinai. Surandame vietą mašinai krantinėje, atrodo , kad palikome saugiai. Viešbutyje personalas kalba tik prancūziškai. Nedidelis nesusipratimas per visą kelionę ir kilo tik šiame viešbutyje, dėl kalbos nežinojimo. Vaikus paliekame viešbutyje prijungtus prie interneto, o patys einame pasivaikščioti. Miestas padalintas į dvi dalis: uostas ir senamiestis. Šeštadienio vakarą gyvenimas verda uoste: šurmuliuoja kavinės, jaunimas klausosi muzikos. Sunkiai ropščiamės į kalną, į miesto centrą.  Gatvėse ir aikštėse nėra žmonių, net nejauku darosi, kažkaip primena Klaipėda. Grįžtame į viešbutį nuosavų namų gatvėmis.

9 diena. Bretanė. Raudono granito kelias. 100 km – 1,40 valanda vairavimo. Perros Guirec –Ploumanach - Trebeurden –  Morlaix - Roscoff

 

                             Pusryčiams vyras parneša šviežias šiltas bandeles, kruasanus. Kiekvienas jau žinome kokį įdarą įsidėsim į kruasaną ( kas sūrį, kas kumpį, kas uogienę).

                             Išėjus iš viešbučio nors ir šviečia saulė, dar truputį žvarboka, bet ankstus rytas yra ankstus rytas. Šiandien mūsų laukia Raudono granito krantas ir kelias. Labai daug skaičiau apie jį, žiūrėjau nuotraukas, bet vis tiek turėjau įdėti daug darbo , kad suprasti kas tai yra. Nuo Perros Guirec uosto iki Ploumanach uosto yra 10 km kelio pakrante. Didžiąją dalį galima pravažiuoti mašina, bet norint apžiūrėti didžiuosius riedulius, apie 3 km reikia eiti pėsčiomis.

                             Maršrutas prasideda Trestrignel gatve link pilies iškyšulio, ten atsiveria nuostabi panorama į pliažą. Deja ryto vėsa (+18C) neleidžia mėgautis maudynėmis. Toliau judame link Sfinkso iškyšulio, čia randame suoliukus, turime galimybę svajingai žvelgti į vandenyno mėlį.

 Toliau važiuojame pro tuščius, begalinio pločio Trestraou pliažus. Nuostabios vietos poilsiui. Atkaklūs turistai žygiuoja pėsčiomis.  Nuo šios vietos automobilių kelias nuveda tolyn nuo pakrantės į D788 kelią. Gatvėje Chemin de Skevel pamatome automobilių stovėjimo aikštelę. Nusprendžiame pasižvalgyti ir tada paaiškėja, kad nuo čia prasideda Raudono granito pakrantė.  Nuo šios vietos nebereikia žodžių, raudono granito krantas tiesiog užburia.

Raudono granito krantas

Romantika baigėsi, kai saulė pakilo virš pakaušio, o mes visai nepasiruošėme, neturime net vandens. Visas nepatogumas yra tai , kad nuėjus visą kelią pėsčiomis, reikia grįžti atgal iki mašinos, o jėgų lieka nebedaug. Taigi stipriausias mūsų angelas sargas, eina atgal prie mašinos atnešti vandens ir galvos apdangalų. Tačiau mes randame kitą automobilių aikštelę Aimee Fournier gatvėje (rue). Ji tikriausiai yra patogiausia turistams su mašina, kai norisi nedidelę dalį eiti pėsčiomis. Aplink labai daug žmonių, kurie atvyko nardyti. Kiti bando mums naują pramogą: irklentė (angl. Stand Up Paddling, SUP). Pagaliau pasiekiame Ploumanach kaimelį, kuris 2015 metais pripažintas gražiausiu miesteliu Prancūzijoje. Dabar galime pailsėti, pasėdėti kavinėje. Maudynes vėl atidedame, Saint Guirec pliažas pilnas kažkokių žolių, vanduo neskaidrus.

Ploumanach krantinė

Saint Guirec pliažas

                             Po trumpo poilsio leidžiamės pakrante tolyn. Trumpas sustojimas prie Trebeurden, iš apžvalgos aikštelės gėrėmės vaizdais. Kadangi nebuvo vėjo ir jūra buvo rami, neteko pamatyti besitaškančių bangų ir į kelių metrų aukštį kylančių purslų. D65-D786 keliu aplenkdami Lannion važiuojame link Morlaix. Morlaix norime pasižiūrėti į geležinkelio viaduką einantį per miesto centrą. Mūrinis viadukas pradėtas statyti 1861 m., jo aukštis 62m.

                             Mūsų tikslas šiandien pasiekti Roscoff.  D58 keliu pasiekiame tolimiausią šios kelionės tašką nuo Klaipėdos (3671 km). Jau artėjant link Roscoff, pastebime daug mašinų su airiškais numeriais. Roscoff – airiškas miestelis, alkoholio parduotuvės dirba ir sekmadienį, viskas pritaikyta airiams ir anglams. Vienintelė vieta, kurioje yra užrašai „keep right“ ir „Vine centre“.  Iš Roscoff į Cork, Rosslare (Airija) bei Plymouth ( UK) keltai plaukia kiekvieną dieną. Visur labai angliška aplinka. Apsistojome viešbutyje Regina toliau nuo miesto centro. Viešbutis vidutinės švaros ir tvarkos.

Vakare suplanuota vakarienė, todėl Tripadvisor pagalba ieškome geriausios kavinės. Viena iš gerai įvertintų kavinių (4,5 balo) yra pliažo kavinė Le Bilig de la Plage. Su vyru nusprendžiame nužingsniuoti iki jos ir įvertinti jos aplinką. Atokesnėje vietoje prie pliažo randame kavinę. Savo aplinka ji man primena sovietinį plastmasinį pavilijoną, viduje lengvas žolės kvapas, ir grupės „The Doors“ garsai.  „The Doors“ muzika yra gerai, bet visa kita nekelia pasitikėjimo. Todėl dukroms pasakom, kad reikia ieškoti kitos vietos vakarienei. Ir jau nesužinosim, gal atsisakėme pabūti labai autentiškoje šio krašto aplinkoje

   Tikriausiai visi žino, kad tipinis šio krašto patiekalas – galetės (galettes) – grikinių miltų lietiniai blynai. Mes ir patraukiame į senamiesčio centrą ieškoti galečių. Tradiciškai šie blynai įdaromi kumpiu ir sūriu, tačiau blyninėse siūlomos pačios įvairiausios skonių kompozicijos: su sūriais, su tepama varške ir rūkyta lašiša, su kumpiu, su rūkyta ar kepta vištiena, kepintomis ar troškintomis daržovėmis, obuoliais, bananais, kriaušėmis, šokoladu, grietinėle, įvairiausiais sirupais. Vakarinėje Bretanėje blynai dar paskaninami kiaušiniu, kuris užliejamas blyno viduryje, ant kumpio ir sūrio įdaro, o blyno kraštai užlenkiami taip, kad centre pūpsotų atviras pusžalis trynys. Tokie blynai šiame krašte vadinami krampouezh (pranc. - crêpes de blé noir). Pasirenkame Crêperie de la Poste (Adresas 12 Rue Gambetta, 29680 Roscoff). Išbandome įvairiausių rūšių galetes, apsunkusiais pilvais išeinam pasivaikščioti. Vakaras nėra labai šiltas, nuo vandenyno pučia vėsus vėjas.

10 diena. Bretanė. 363 km – 4,5 valandos vairavimo. Roscoff – Huelgoat – Paimpont - Renn – Fougeres- Juvigny-sous-Andaine. 

Pravažiavus 3700 km apsisukame,  kelionė artėja link pabaigos, po truputį tolstame nuo pakrantės. Anksti ryte vėl į kelią D769. Tikslas už 60 km - Huelgoat vietovė, apžiūrėti milžiniškus riedulius. Legenda byloja , kad ištiktas bado Gargantiua  sustojo Huelgoat vietovėje ir paprašė maisto. Vietiniai jam pasiūlė virtų grikių sultinio, kuris alkio nenumalšino. Pasisotinęs turtingose Leon žemėse, Gargantiua sugalvojo atkeršyti. Imdamas didžiulius akmenis pakrantėje jis svaidė juos į Huelgoat. Apie 9 valandą ryto mes jau vietoje.  Nuorodų į akmenų parką nesimato, sustojame prie viešbučio restorano Du Lac, nusiperkame kavą išsinešimu (kava labai neskani) ir paklausiame kurioje pusėje yra didieji akmenys. Sužinome, kad D14 kelyje yra tiltukas per D` Argent upelį ir vienoje tilto pusėje reikia leistis žemyn šalia nuorodos į  Panoraminę Terasą. Pagaliau randame didžiuosius riedulius.

Huelgoat parkas

Kadangi yra ankstus rytas ir visur drėgna, reikia labai atsargiai, kad nepaslysti. Galvoju , kad pasivaikščiojimas su mažamečiais vaikais, būtų nelabai saugus, nes jiems norėsis visur laipioti. Metaliniai turėklai tepa rūdimis, tai labai greit visi išsitepėme rūbus. Apie 1 val vaikščiojome po parką, atgal grįžome tuo pačiu keliu, nes kito neradome.

  Sekantis sustojimas – Paimpont (Broceliande miškas).  Kadangi iš anksto nebuvau pasiruošusi lankyti karaliaus Artūro ir mago Merlino buvimo vietų, pakeliui gauta informacija nebuvo tiksli. Turistų informacijos biure Paimpont gavome žemėlapį apie visas Artūriados vietas. Tada ir paaiškėjo, kad dauguma maršrutų yra patogu važiuoti su dviračiu ( apie 4 km) ir jie yra išsimėtę po visą mišką : auksinis ąžuolas, Merlino kapas, jaunystės fontanas, švento Gralio bažnyčia. Informaciją apie lankytinas vietas galima gauti ir Trehorenteuc, Ploermel turistų biuruose. Mes pasiliekame tik Paimpont.

Paimpont

Pasivaikštome nedidelio miestelio akmeninėmis gatvėmis, pasigrožime jaukia architektūra, palandžiojame po vienuolyno pastatus ir kiemus. Ir apsupti gražaus miško važiuojame į Bretanės sostinę Renn.

  Riedame D24 keliu per Plelan le Grand į sostinę. Oras jau sušilo iki + 28⁰C ir darosi netinkamas turistauti po miestą. Bandymas įvažiuoti į senamiestį buvo nelabai sėkmingas, daug kartų pažeidėme eismo taisykles ir įvairius ženklus, kol radome automobilių stovėjimo aikštelę centre. Gavome miesto planą ir pirmyn, nors kojos jau medinės ir pojūčiai truputį atbukę. Pirmiausia atsisėdame kavinėje, jėgų sukaupimui. Ir pro mūsų nosis pražygiuoja grupė Punk-a-chien - žmonių, propaguojančių pankišką gyvenimo būdą, t.y. gyvenimą gatvėje, jie nuolat išgėrę, prašo pinigų iš visų alui arba cigaretėms, arba maistui savo šuniui (šunims), nes šie žmonės visada turi mažiausiai vieną šunį su savimi. Dideli šunys reikalingi tam, kad būtų šilčiau miegoti. Taigi viena iš Renn įžymybių pamatyta. Toliau viskas kartojasi : fachverkinis senamiestis, siauros gatvelės, įspūdingi bažnyčių fasadai. Akis ir sielą glosto autentika kvėpuojantis miestas. Keturios valandos prabėgo nepastebėtai, keliaujam toliau nepamatę vakarinio Renn. Sako , kad jis labai pasikeičia , kai jaunimas išeina į barus.

Renn senamiestis

  Išvarginti dienos ir įspūdžių važiuojame E3 keliu link nakvynės vietos Juvigny-sous-Andaine kaime (Normandija). Bėga paskutiniai kilometrai Bretanėje.  Ir visai netikėtai pravažiuojame Faugeres miestą. Pamatome viduramžių pilį, gynybinę sieną, bažnyčią. Sustojame ir tie, kas dar turi jėgų eina apžiūrėti pilies, jos įtvirtinimų. Pilis buvo pastatyta 12 amžiuje pasienyje su Normandija.

Fougeres pilis

  Giliuose interneto vandenyse radau keletą minčių apie Bretanę ir jos atitiko mano įspūdį: „Bretonai geriausi Prancūzijoje jūreiviai ir žvejai. Rūsčiausias pasaulio vandenynas suformavo jų charakterį: ryški meilė laisvei, narsa ir atkaklumas, bet kartu ir baimė pasimesti vienam vandenyne, niekada negrįžti į gimtąjį krantą, miestą, kur gimei, kur gyvena tavo giminės, tavo klano atstovai. „Kas neplaukė į jūrą, tas Dievui nesimeldė“ – posakis tinkamas ir bretonams. Bretonai visada buvo dievobaimingi, o atsiradus galingiems varikliams ir palydovinei navigacijai jūroje, jūra netapo geresnė žmogui. Jūreivio gyvenimas vis tik priklauso nuo angelo sargo buvimo vietos“.

  Nakvynė - Leonard Charles B/B, Juvigny-sous-Andaine. Pasitinka šeimininkai anglai, pasidžiaugėme, kad bus lengviau susišnekėti. Čia pirmą kartą susidūrėme su neįprasta santechnika, kvietėme šeimininkus, kad parodytų kaip naudotis. Tam, kad veiktų klozetas, jis yra įjungtas į elektros tinklą. Įdomi santechnika.

11 diena. Normandija. 467 km – 5,5 valandos vairavimo. Juvigny-sous-Andaine – Camembert – Vernon -Gyverny –  Amjenas – Mailly Mailet.

 

                             Išaušo paskutinė atostogų diena Prancūzijoje. Tradicinis prancūziškas rytas su šviežiais kruasanais. Informacinės laidos perspėja , kad į Europą ateina karščio banga iki +36⁰C. Koreguojame maršrutą ir nusprendžiame nevažiuoti į Ruaną. Skubame į garsaus sūrio gaminimo vieta – Camemberto kaimą!  Sūris buvo patiektas imperatoriui Napoleonui. Subtilaus sūroko skonio, geltono kreminio atspalvio, purus ir švelnus, sunokęs iki pat „širdies" sūris paliko jam didžiulį įspūdį ir nuo tada jis išpopuliarėjo Camemberto vardu. 

 Kaimas visai nedidukas, bet turi muziejų. Atidžiai klausome pasakojimo apie sūrį, jo gamybą. Štai tokių legendų išgirdome : Kamembertas buvo pirmą kartą pagamintas 1791 metais Normandijos regione. Kaip bebūtų, didžiausią įtaką sūrio populiarumui padarė tai, kad Kamembertu buvo maitinama prancūzų kariuomenė pirmo pasaulinio karo metais. Taip ši rūšis ne tik įsitvirtino prancūzų kultūroje, literatūroje ir istorijoje, bet netgi tapo įkvėpimo šaltiniu tokiems garsiems menininkams kaip Salvadoras Dali. Vieną iš savo garsiųjų paveikslų „Tirpstantys laikrodžiai” jis nutapė po to, kai ieškodamas įkvėpimo prisiminė tądien per pietus pusiau suvalgytą Kamembertą, kuris tirpo saulės atokaitoje. Po šio vaizdinio jis tučtuojau grįžo prie nebaigto paveikslo, kuriame gamtos fone jis nutapė tirpstančius laikrodžius, kurių dėka paveikslas tapo legendinis“. Apžiūrėjus muziejų suteikiama galimybė degustuoti sūrį. Po degustacijos nusprendžiame pirkti, tik pasitiksliname ar nesuges sūris, jei iki namų dar 3 paros, o lauke +30⁰C. Mus patikina , kad sūriui neatsitiks nieko, jis tik pagerės, bet mūsų mašinos salono kvapas gali būti nekoks. Supakuojame sūrį, paslepiame prie atsarginio rato ir sėkmingai parvežame iki namų.

                             Vernon – miestelis šalia Paryžiaus prie Senos. Sustojame po 2 valandų važiavome. Lauke temperatūra jau virš +30⁰C. Norėjome pamatyti seną malūną stovinti ant tilto atramos ir gotikinę bažnyčia. Vyras su jaunesne dukra eina apžiūrėti senojo malūno, o mes liekame parko pavėsyje stebėti laivų kruizų plaukiančių Senos upe.

                             Giverny miestelis  – impresionizmo širdis, čia Klodo Mone sodas, namas ir muziejus. Pusę milijono turistų per septynis mėnesius aplanko gėlių ir japonišką vandens sodą. Tapytojas  kurdamas gėlių sodą labiausiai rūpinosi spalvų derinimu, simetrija ir perspektyva. Sklypą padalinęs į lysves, jose susodino skirtingo aukščio augalų grupes. Vaismedžiai ir dekoratyviniai medžiai iškilo virš vijoklinių rožių, o po išstypusiomis piliarožėmis driekėsi spalvotų vienmečių gėlių salos. Paprasčiausias gėles – nasturtas, saulutes ar aguonas tapytojas derino su retesnių rūšių augalais. Centrinę sodo alėją dengė metalinės arkos, apsivijusios vijoklinėmis rožėmis. Klodas Mone savo darbus kūrė du kartus – pirmą kartą – gamtoje, antrą – drobėje. Oras įkaito iki +40⁰C. Suprantu, kad vaikščioti po sodus kepinant tokiai saulei, nėra vilties. Kadangi kiekvienas objektas yra mokamas atskirai  (namas, sodas ir muziejus), mes išsirenkame vėsų muziejų. Impresionisto tapytojo sodus tikiuosi dar pamatyti.  Muziejuje paroda „Degas, an Impressionist Painter?“.  Muziejuje yra viena salė, kurioje eksponuojami du Klodo Mone darbai.

                             Mūsų dar laukia 200 km iki nakvynės vietos ir Amjenas. Artėjant prie Amjeno aikškėja , kad karštis sumažėjo iki +30⁰C. Kadangi šiandien jau išbraukėme Ruaną iš mūsų maršruto, sutariame , kad Amjene irgi nestojame. Amjeną matome tik pro mašinos langą. Ir dukra sako: „Mama, mes vakar buvom čia“. Įspūdžiai pradėjo maišytis, o tai ženklas baigti atostogas.

   Nakvynė -  Viešbutis La Briqueterie, Mailly Mailet.  Šios vietos tikriausiai viešbučiu nepavadinsi, tai daugiau motelis arba bendrabutis. Internetas veikia tik viename kambario kampe. Čia irgi randame keistai veikiančią santechniką. Įvairūs kvapai ir garsai sklinda iš šalia esančios fermos.

12 diena. Kelionė per Prancūziją, Belgiją, Olandiją,  Vokietiją, Lenkiją.  1040 km – 11 valandų vairavimo. Mailly Mailet – Lubin.

                             Paskutiniai pusryčiai su šviežiais kruasanais. Ir ilgas ilgas kelias namo.  Tikriausiai ilgesnių sustojimų nors ir buvome planavę, reikės atsisakyti. Oro temperatūra išlieka labai aukšta +32⁰C. Įstringame ties Antverpeno žiedu, nes čia atsiskiria kelias į Roterdamo uostą. Apie valandą judame 30 km/h greičiu. Reikia tai prisiminti, ir kitą kartą aplenkti šią vietą. Dar kartą įsitikiname, kad Belgijos keliai labai apleisti.

                             Pietaujame Vokietijoje, prie automagistralės, greito maisto kavinėje. Ir po 11 valandų vairavimo įvažiavome į Lenkiją. Nakvynė užsakyta kaimo sodyboje prie Lubin. Atvažiavome į Lubin miestelį, bet nerandame mūsų sodybos. Jau apsukome kelis 10 kilometrų ratus, nuovargis kelia nervingumą, bet nakvynės nerandame. Kaip paaiškėjo 300 metrų iki sodybos buvo žvyruotu keliu, todėl navigacija negalėjo parodyti kaip ten patekti ( navigacijoje buvo išimti žvyruoti keliai).

13 diena. Kelionė per Lenkiją ir Lietuvą. 1120 km – 12 valandų vairavimo. Lubin – Modlin  Oro uostas– Klaipėda.

                             Išvykstame į Modlin oro uostą. Važiuojame mokama automagistrale. Automagistralėje automobilių labai nedaug. Per 4 valandas pasiekiame Varšuvos aplinkkelį, čia jau daug kelio remonto darbų. Pietaujame oro uoste. Atsisveikiname su dukra, ji lieka laukti skrydžio į Glasgow. Navigacija klaidina, nes dėl kelio remonto negalime vykdyti jos nurodymų. Nusprendžiame važiuoti per Bialystoką ir apsirikome. Šia kryptimi labai daug kelio darbų ir sunkiasvorių mašinų. Kelias namo pailgėja. Ir tik nuo Augustovo prasideda nauja magistralė. Namus pasiekiame po 24 valandos.

IŠVADOS:

1.       Kelionė 4 asmenų šeimai atsiėjo apie 2000,00 EUR

2.       Viso nuvažiuota 6628 km

3.       Prancūzų kalbos nežinojimas nesudarė sunkumų

4.       Jei per dieną nuvažiuoji 400 – 500 km, nuovargis nesijaučia.

5.       Per 13 kelionės dienų suplanuotas per didelis kiekis turistinių objektų, tempas buvo labai aukštas. Geriausi įspūdžiai yra patirti iki pietų.

6.       Iš kelionės metu surinktos informacijos galima suplanuoti dar vieną maršrutą kitu keliu per Normandiją ir Bretanę.

7.       Jei svarbu pietauti, tai papietauti reikia iki 14 valandos. Nes kavines po 14 valandos užsidaro pertraukai iki 18 – 19 valandos.

8.       Nuostabus kraštas į kurį galima sugrįžti šimtus kartų.

O planuose ir mintyse jau kitų metų kelionė....