Normandija. Bretanė. Nuo Potsdamo iki Lamanšo. I dalis

  Kelionė prie Lamanšo prasidėjo seniai seniai . Labiausiai norėjosi pamatyti Sen Mišelio kalną (Mont Saint Michele). Šis įspūdingas statinys įsikūręs tarp Normandijos ir Bretanės, kaip potvynis ir atoslūgis traukė prie savęs. Metų pradžioje pradėjau skaityti keliautojų įspūdžius po Šiaurės Prancūziją, tikėdama ir pati  greitai pamatyti uolėtus bei akmenuotus krantus. Kadangi šeimai labiausiai patinka kelionės automobiliu, nusprendėme vėl išbandyti mūsų mėgstamą kelionės būdą. Savo automobilį pasirinkome ir dėl nuomos ypatumų Prancūzijoje ( nemažas užstatas gali būti grąžintas tik po 1,5 mėnesio).

  Prasirengimo etapas buvo gal net per ilgas ir kelionės planas pavirto į „disertacijos“ rašymą. Aš supratau, kad sekanti proga keliauti po Normandijos ir Bretanės pakrantę pasitaikys negreitai. Norėjosi vienos kelionės metu aprėpti kuo daugiau, todėl labai detaliai ir smulkiai planavau visą kelionę. Tikiuosi, kad išbandytas kelionėje planas padės kitiems keliautojams ruošiantis į Šiaurinį Prancūzijos regioną . Nors man pasiruošimas, maršruto išdėstymas ir kelionės laukimas sudaro didelę dalį malonumo.
  Sunkiausia dalis buvo parinkti ir suderinti nakvynę, nes kelionės maršrutas buvo linijinis -  kiekvieną vakarą vis nauja vieta. Nakvynę pradėjau užsakinėti prieš du mėnesius per www.booking.com. Pagal mūsų šeimos kriterijus (3 suaugę ir paauglė mergaitė) : keturvietis kambarys su atskiru sanitariniu mazgu, geri kitų turistų atsiliepimai, nemokamas mašinos laikymas, galimybė atšaukti užsakymą be mokesčio ir nereikalauti užstato iki atvykimo – buvo nelengvas uždavinys. Bet viskas pavyko.

1 diena. Kelionė per Lenkiją. 1042 km – 11 valandų vairavimo. Klaipėda – Lomža - Torzym.

  2015 birželis – liepa. Pagaliau ilgai planuotos ir lauktos atostogos. 6,40 ryte pajudame link nematytų Lamanšo krantų. 300 km Lietuvos greitkeliu per rūko apgultus kelius pralekia kaip akimirka. Paskutinėje automatinėje Neste kolonėlėje pilame kurą ir pirmyn į Lenkiją. Neklausom navigacijos ir google nuorodų važiuoti per Bialystoką ir sukame nuo Suvalkų link Augustavo ir Lomžos.  Nuo Suvalkų iki Augustavo  naujas kelias, tarp Lomžos ir Ostrav Mazoviecki dar senas duobėtas kelias. Lenkija visą kelionę stebino naujais, gerai įrengtais keliais. Per Varšuvą einantis aplinkelis stulbino statybų mastais.  Sustojimą pietauti pasirinkome artėdami prie Varšuvos. Sprendimas buvo sėkmingas, nes greitkelyje, nors ir gerai įrengtose poilsio aikštelėse, tik greito maisto restoranai. Nuo Lodzės Įvažiuojame į A2 mokamą kelią iki Vokietijos sienos (69,00 zl). https://www.autostrada-a2.pl/en/index - galima pasitikrinti kainą. Tuščias greitkelis, leistinas greitis 140 km/h, ramus žvilgsnis per langą ir 500 km sutirpo nepastebėtai.

  Nakvynės vietą (motelis Petro)  Torzym miestelyje pasiekėme apie 7 valandą vakaro. Pakankamai saugiai atrodanti aplinka, švarus kambarys, veikiantis WiFi, skubi vakarienė kambaryje nuteikė geram poilsiui, nes rytoj vėl laukė  900 km.

2 diena. Kelionė per Vokietiją, Olandija, Belgiją. 880 km- 8,5 valandų vairavimo. Torzym – Potsdam- Braunschweig – Brussel.

   Pakilome anksti ryte, pavalgėme pusryčius. Viešbutyje gavome nuolaidą degalams, šalia viešbučio esančioje kolonėlėje. Truputį pasvarstėme, ar pasinaudoti nuolaidą nežinomoje kolonėlėje , ar brangiau sumokėti žinomo tinklo degalinėje. Vis tik dėl kainos pasirinkome Motel Petro degalinę ir nieko mūsų mašinai neatsitiko, sėkmingai lėkėme Vokietijos magistralėmis.

  Paskutiniai metrai Lenkijoje (E30) stebino įrengtais takais žvėrims su tiltais per greitkelį ir apsauga nuo gyvūnų patekimo į kelią.

  Pirmas sustojimas Potsdamas. Navigacijos pagalba surandame senamiesčio centrą (Brandenburger Str. 3, 14467 Potsdam-Nördliche Innenstadt) ir požeminį parkingą. Potsdame numatyta praleisti 3 valandas, pasivaikščioti po senamiestį ir aplankyti Sans Souci rūmų kompleksą (vok. Schloss Sanssouci). Pasiėmę miesto planą, išilgai per Luizės (Luisenplatz) aikštę ir Allee nach Sanssousi gatve, žiūrėdami į nuorodas, patraukėme į parką prie rūmų. Prieš akis atsivėrė įspūdingas terasinis vynuogynas, kuriame po daline stikline priedanga auginami vynmedžiai ir figmedžiai, leidžiasi šlaitu žemyn iki meniškomis skulptūromis papuoštos aikštės ir fontano.

Potsdamas. Sans Souci rūmai

Parkas suprojektuotas taip, kad 200 ha plote esantys statiniai slepiasi tarp medžių. Šalia rūmų ilsisi pats Frydrichas Didysis, ant jo kapo nevysta gėlės ir guli bulvės. Nes jis išmokė ir paskatino gyventojus auginti bulves ir gelbėtis nuo bado. Sans Souci rūmai bylojantys apie ilgalaikes vokiečių monarchijos tradicijas bei prabangą, apsupti begalės turistų.

  Grįžome atgal į senamiestį, plačiomis jo gatvėmis ėjome link senosios Potsdamo rotušės. Ramus sekmadienis, didingi pastatai, lyg ir vilioja pasilikti ilgesniam poilsiui. Kelių valandų neužtenka pamatyti miesto, jo parkų, architektūros grožio.
  Ir mes judam tolyn link Braunšveigo. Magistralėje nuo mašinų kiekio ir jų greičio darosi neįprasta. Braunšveige pilame pigesnį kurą (1,19 Eur) nei magistralėje. Sužinome naujieną, kad sekmadienį maisto prekių parduotuvės Vokietijoje nedirba. Sukame kelis ratus apie senamiestį, ir pamatę Rizzi-Haus, amerikiečių pop - art menininko James Rizzi suprojektuotą ir dekoruotą namą, sustojame (sekmadienį už parkavimą nereikia mokėti). Liekame Braunšveige keletai valandų, apžiūrėti jaukaus senamiesčio.

Braunšveigas. James Rizzi dekoruotas namas

  Vėl skrendame Vokietijos autobanu ir iki Hanoverio, čia sustojame kitų mašinų apsuptyje pusvalandžiui. Užklumpa smarkus lietus, atrodo, kad plaukiame po vandeniu. Kertame Olandijos sieną, kuro kaina – 1,37 Eur, sustojimas neplanuotas. Belgija. Iš karto pablogėjo kelio kokybė, didžiulei mūsų nuostabai vairuotojai per langus mėto šiukšles, skardines. Skubame link viešbučio ir Charleroi oro uosto.

  Nakvynės vieta: Sky Apart Hotel, Briuselio priemiestyje Jette. Aplinka pasirodė keistoka, viešbučio parkingas ankštokas, WiFi neveikė.

3 diena. Kelionė per  Belgiją, Prancūziją (Pikardija). 300 km - 3,5 valandos vairavimo.  Brussel – Gent - Brugge- Berck.

  Pagaliau atostogų ekipažas sukomplektuotas ir prasideda tikrasis poilsis. Pirmoji diena prasideda su lietumi, kelio darbais ir nekultūringais Belgijos vairuotojais.

  Gentas – pasitinka su smarkiu lietumi. Rengiamės neperšlampamais apsiaustais, mašinoje paliekame kamerą ir foto aparatą.

Gent senamiestis

Kiekvienas keliautojas turi savo nuomonę apie Gent ir Brugge, kuris senamiestis gražesnis. Kadangi lietus sugadino įspūdžius apie Gent, tai man Brugge patiko labiau. Keletas niuansų iš Gent: užėjome į bistro Pain et Gourmansises išbandyti belgiškų saldumynų ir espreso kavos. Kelionės metu susidomėjau, kaip atsirado Belgija, kaip formavosi valstybė. Belgija tik 1830 m. tapo nepriklausoma. Išvažiuodami iš Gent, kolonėlėje sustojome įsipilti kuro. Kaip esame įpratę, įdėjome kuro įpylimo pistoletą į automobilio baką ir kuras neteka. Nesuprantame ką darome ne taip. Šalia esantis belgas paaiškina, kad pirma reikia sumokėti, o paskui jums įpils kurą. Nes kriminogeninė situacija yra bloga, tiesiog prisipila kuro ir pabėga.
  Brugge- vis dar lyja, bet jau dangus šviesėja. Atsidūrę miesto širdyje, greitai suprantame, kad trys valandos pralėks, kaip akimirka. Didžiulius turistų srautus žavi romantiški pastatai, bažnyčių bokštai, ir vandens kanalai.

Brugge

 Miesto architektūra atrodo visai nepakitusi nuo geriausių klestėjimo laikų, kai XIII-XIV a. Briugė buvo Šiaurės Vakarų Europos ekonomikos sostine. Nenuklysdami toli nuo centrinės aikštės, pėdiname senamiesčiu landžiodami po mažas šokolado ir nėrinių krautuvėles. Vis girdime turistus vežančių karietų stuksenimą. Visų miesto grožybių čia neaprašysiu - nuvykę kada nors viską pamatysite patys - dangų remiančius bažnyčių bokštus, mirgančius prašmatnius miesto rotušės ir rūmų fasadus, painias akmenimis grįstas gatveles, gilių kanalų sistemą, tiltų tiltus.

Brugge architektūra

  Paliekame Belgiją ir vakarop lekiame link Šiaurės Prancūzijos. Lietus keliauja kartu, dangus mainosi kas pusvalandį. Apvažiuojame Kale. Gerai , kad mums nereikia niekur vykti Eurotuneliu, be galo daug įvairiausių mašinų. Navigacija veda Prancūziškomis pievomis link Cap Blanc Nez  D940 keliu. Atvykus lyja stipriai, laukiame mašinoje, gal sulauksime tarpelio be lietaus. Vis tik pasiryžtame pasižiūrėti į Anglijos kratus. Anglijos krantai matyti ir nuo Cap Blanc Nez ir nuo Cap Gris Nez net per lietų. Važiuojant D940 keliu verta sustoti pakrantėje net keletoje vietų pasigrožėti uolėtais krantais (Tardinghen). Miesteliuose nestojame.

Pikardija. Pakrantės vaizdai

 Pasiekėme nakvynės vietą Berck. Viešbutis (P'tit déj-Hotel Les Iris Berck-sur-Mer) miestelio pakraštyje, panašus į Etapo viešbutuką, bet švarus, šiltas ir yra normalus WiFi. Po vakarienės, palikę vaikus, važiuojame link pakrantės. Tikriausiai nemokėsiu išsireikšti žodžiais pamatytų vaizdų. Tuščias, begalinio pločio smėlio paplūdimys ir besileidžianti saulė, link horizonto nutolęs vanduo ir stipriai ūžiantis vėjas – sukėlė neužmirštamus jausmus.

Pikardija. Berck pakrantė

4 diena. Pikardija – Viršutinė Normandija. 175 km - 3 valandos vairavimo. Berck – Ault – Le Treport – Dieppe – Fecamp – Etretat – Valmont.

Pakylame anksti ryte. Vėsu, nors birželis bet lauke +13 ir stiprus vėjas.

Pirmas sustojimas Ault miestukas. Pakrantėje atsiveria balti skardžiai į Lamanšą, akmenuotas pajūris ir veidus gairinantis sūrus vėjas.

Ault. Baltų uolų krantai

 Nuo Le Treport prasideda Viršutinė Normandija. Kelio nuorodos mus nuveda į funikulieriaus viršų. Automobilių aikštelė mokama (2,5 eur parai), bet funikulieriumi gali važinėtis kiek nori.  Atsiveria vaizdas nuo 40 – 50 metrų aukščio skardžio į miestelį ir vandenyną. Stiprus vėjas šiaušia bangas. Leidžiamės funikulieriumi į apačią, ieškome šiltos vietos lengviems užkandžiams.

Normandija. Le Treport

  Dieppe. Automobilį paliekame pačiame centre prie jachtų uosto. Eidami krantine pastebime , kad  tam tikrose vietose stovi paveikslų reprodukcijos. Ir tada paaiškėja : kad kiekvienas Normandijos miestas turi savo legendas: Rouenas –tapytoją Kamilį Pisaro, Giverny miestelis – Klodą Mone , romantiškasis Gėlių kranto uostas Honfleuras – Eugenijų Budeną ir Johaną B. Jongkindą , Havras – Edgarą Degą , pajūrio kurortas Dieppe – Pierą Ogiustą Renuarą .  

Dieppe

  Senamiestyje daugiau turistų, kurie mėgaujasi saule ir kava. O mes nusprendėme pietauti. Ir pasinaudoję dedukciniu metodu, kur daugiau vietinių, išsirinkome visai neišvaizdžią rožinės spalvos kavinę ( La Louisiane, 9 Quai Henri IV). Ir neapsirikome, moliuskai buvo skanūs, o porcijos net per didelės ( Maža porcija midijų 5,90 Eur, didelė (1l) – 12,00 Eur).

  Fecamp. Sustojame labai trumpam, Benediktinų vienuolynas lieka sekančiam kartui. O norint apžiūrėti miestą iš viršaus reikia važiuoti D79 keliu.

  Skubame į sekantį miestelį Etretat. Etretat -  Falaise d'Aval uola, iš kurios bangos suformavo arką. Netoli nuo čia gimęs Gi de Mopasanas uolą palygino su drambliu, įmerkusiu į jūrą straublį. Taigi, be jokių abejonių, ji taip vadinama ligi šiol. Vyras ir vaikai ropščiasi ant viršaus ir jie pamato dar vieną didesnį „dramblį‘, o aš apačioje apžiūrinėju mažesnius. Ir visur uolų pakraščiais veda takeliai, kuriais galima vaikščioti. Rekomenduoju dar nusigauti iki Pointe de Courtine ir neieškoti Cap D`Antifer. Bet kuri pasirinkta vieta pakrantėje bus jums gražiausia.

Etretat "drambliai"

 Nakvynė - Holiday home de l'Ancien Moulin Valmont. Sename malūne  įrengti nauji kambariai. Sunku buvo siaurais suktais laiptais užnešti lagaminus. Šeimininkai kalba tik prancūziškai. Wifi nėra ir interneto ryšys tik esant būtinumui pas šeimininkus.

5 diena.  Viršutinė Normandija – Žemutinė Normandija. 160 km – 2,5 valandos vairavimo.  Valmont – Honfleur – Pont Audemer- Sidro kelias -Deauville .

  Rytas kaip visada prasideda anksti. Vingiuodami siaurais kaimo keliukais pastebime gerai įrengtus golfo laukus, kempingus. Vis norisi įmažinti aplink besiganančias baltas karves. Už nugaros pasilieka Rouville miestelis su nuostabiais bažnyčios vitražais. Pirmiausia prieš akis iškyla vantinis Normandijos tiltas ( bendras ilgis - 2143,21m). Važiavimas per tiltą yra mokamas (mūsų mašinai 5,40 EUR). Daugiau informacijos apie mokamus kelius, tiltus ir tunelius : http://keliaujantiems.eu/salys/prancuzija-55/lt/

  Važiuojam link Honfleur . Mašiną paliekame keletai valandų miestelio pakraštyje, apsiginkluojame žemėlapiu, Turistų biure primena, kad trečiadieniais centrinėje aikštėje vyksta turgus. Patraukiame Normandiškai dryžuotomis gatvėmis į senuosius pajūrio kurorto kvartalus. Spalvoti namų fasadai, pilna krantinė būrinių jachtų, tai lyg vaizdas iš atviruko.

Honfleur uostas

Turgaus aikštėje kunkuliavo prekyba blynais, sidru, sūriais, svaigino gatvės muzika. Aplakėme didžiausią Prancūzijoje  Šv. Kotrynos medinę bažnyčią su atskira varpine. Šimtamečio karo metu sugriautos bažnyčios atstatymas buvo vis atidedamas.  Vietiniai laivų statytojai, panaudodami gebėjimus apdirbti medieną,  savo jėgomis ir lėšomis, atstatė Bažnyčią iš medžio. Nesuvokiamos Eugenijaus Budeno jūros dangaus, pakrantėse pasvirusių laivų paveikslų spalvos, taip ir traukia parymoti prie molberto.

Ir tikrai galiu įsilieti į pagyrų chorą Honfleur miesteliui.

Honfleur dryžuoti fasadai

 O mes skubame tolyn nuo pakrantės link Pont Audemer. Pont Audemer – kanalais išraižytas, ramus, turintis savo braižą miestelis. Aplankykit Pont Audemer jei kelias vingiuos jo kryptimi. Šalia Beuzeville, mažytis miestukas, nuostabus , kaip prisirpusios vyšnios. Tinkantis turistui sustoti, pasižvalgyti, papietauti ( jei speji atvažiuoti iki 14 val).

Pont Audemer kanalai

  Šios dienos svarbiausias maršrutas- 40 km „Sidro kelias“ (www.larouteducidre.fr/fr/circuits-decouvertes). Tai kelias pažymėtas obuoliukais, ir pradedame nuo Bonnebosq kaimo. Siaurais vingiuotais keliukais atvažiuojame į pirmą kaimelį. Nerandame jokių nuorodų į ūkininkų ūkius. Tuščia centrinė aikštė, tik žemėlapis, kurį aš turiu.

Sutupiame išgerti vandens, kavos ir pasvarstyti, kur tas sidras.  Kyla įvairiausių minčių, kad dabar yra vasaros pradžia, todėl ne sezonas domėtis sidru. Sutariame vieną kaimą praleisti t.y. Saint Quen Le Pin. Važiuojame tiesiai link Cambremer. Cambremer labai dailus kaimas ir čia radome veikiantį turistų informacijos biurą, kuriame sužinome daugiau. Ūkiai gaminantys sidrą, kalvadosą ir  “le Pommeau” susivienijo, siekdami populiarinti savo produkciją. Jie prisižadėjo dalyvauti trečiadienio turguje, priimti turistus, pasakoti apie gamybos procesą ir surengti degustaciją. Aišku, kad rudenį vykstą daugiau švenčių (Normandijos produktų festivalis Spalio mėnesį). Darbuotoja lankstinuke pažymėjo, kuriuose ūkiuose galima susikalbėti anglų kalba. Pirmiausia aplankėme M.Huet (www.calvados-huet.com) ūkį. Tai pavyzdingai sutvarkyta aplinka, moderni parduotuvė, gražus dvaras. Nusprendžiame važiuoti į sekantį M.Bignon Luc sidro gamybos ūkį.  (www.ecologite.over-blog.com). Važiavome pagal paaiškinimus, ir navigaciją. Atvažiavome į vienkiemį su senais Normandiškais pastatais, tingūs šunys snaudžia atokaitoje, surandame šeimininkus. Apsilankymas sodyboje pranoko lūkesčius: šeimininkė aprodė visą ūkį, papasakojo apie sidro ir kalvadoso gamybos subtilybes, parodė rūsius prikrautus didžiulių bačkų ir pabaigoje produktų  degustacija. Po degustacijos perkame jų produkciją, draugai prašė parvežti sidro iš vietinio ūkio. Nustebino tai, kad šeimininkė išrašė kasos pajamų orderį. Važiuojame link paskutinio taško sidro kelyje Beuvron en Auge. Čia pasitinka dryžuotieji nameliai, sidro krautuvėlės, meno galerijos, miela kaip saldus sidras. Kavinės uždarytos, mes vėl nepataikome į prancūzišką ritmą.

La route du cidre 40km

Pastaba- keliaujant po Žemutinę Normandiją (Kalvadoso regionas) ir Bretanę radome pakankamai daug nuorodų prie kelio apie sidrą gaminančius ūkius. Taupant kelionės laiką, galima aplenkti „Sidro kelią“.

  Važiuojame link Gėlių kranto į Dovilį,  garsenybių pamėgtą vietą. Numetame daiktus motelyje, WIFI  neveikia, paaiškina, kad lietaus vanduo sugadino. Važiuojame apžiūrėti kurorto, kuris buvo pastatytas per keturis metus ant pelkynų ir kopų. Pirmiausia atsiveria bekraščiai smėlio paplūdimiai, ramybė, viešbučių prabanga, jachtų uostas. Ir vėl nustebina prancūzai: vaikštant sodo takais randame paruoštą naudojimui defibriliatorių. Čia Ianas Flamingas parašė novelę „Casino Royale“. Dar ne sezonas, dauguma kavinių nedirba. Bet pamėgtą Omaro Šarifo kavinę „Chez Miocque“ surandame. Taip ir kuriamos miestelio legendos.

 

Deauville

6 diena. Žemutinė Normandija. 372 km- 5 val vairavimo.  Cabourg – D-day paplūdimiai – Poilley.

 Rytas prasideda 8 valandą, nuo Cabourg aplankymo. Pajūrio miestukas nedidelis, garsus jis viešbučiu La Grand Hotel, nes jame kiekvieną vasarą nuo 1907 iki 1914 metų gyveno Marselis Prustas  ir ilgiausia promenada Europoje ( 3,6 km). Tiesiausia aveniu de La Mer einame link plačiųjų paplūdimių, per žydintį Casino sodą pasukame link saulėtos Marselio Prusto promenados. Nusekęs jachtų uostas, atrodo labai nejaukiai, ant šono pavirtę laivai. Oras po truputį kaista ir darosi visai neturistinis (virš 25⁰ C). Grįžtant sustojame prie kepyklos ir neatsilaikome šviežių krosantų vilionėms.

Cabourg

 Turistų biure (Jardins de l`Hotel de Ville, 14390 Cabourg) gauname keletą patarimų, ką aplankyti kalvadoso pakrantėje: sostinę Kaną praleidžiame ir važiuojame link istorinių paplūdimių. Pirmas sustojimas – Arromanches les Bains.

Tai vieta, kurioje Britų armija 1944 metais įkūrė dirbtinį plūduriuojantį uostą, ir dabar čia dar galima pamatyti betoninių luitų likučius. Visur labai jaučiasi II pasaulinio karo pėdsakai: muziejai, parduotuvės su antikvarine amunicija ir anglų kalba. D514 keliu važiuojame istoriniais takais, sustojimas – Le Chaos. Aplink linų ir pupų laukai, skardžiai prie jūros ir betoniniai įtvirtinimai (labai panašūs į įtvirtinimų likučius mūsų pajūryje).

Omaha Beach sustojame prie monumento D-Day (St. Laurent sur Mer), ši plieno kompozicija simbolizuoja vilties, laisvės ir broliškumo sparnus. Omaha beach tai vienas iš penkių sektorių , kuriuose 1944 m birželio 6 dieną sąjungininkų armija pradėjo platų puolimą.

Omaha Beach monumentas

Sekantis sustojimas - Pointe du Hoc – aukščiausias iškyšulys tarp tarp Omaha ir Utach beach. Vokiečiai čia buvo įrengę betono bunkerius ir pasiruošę stabdyti puolimą iš jūros. Todėl be galo svarbu buvo šturmuoti šias stačias 100m aukščio uolas.

Stovėdami ant uolos krašto dar kartą susimąstai, kaip blogu oru, kovodami su stipriomis potvynio srovėmis, amerikiečių kariai įveikė šias aukštas uolas. Utach  beach (Sainte-Marie-du-Mont) – platūs smėlio paplūdimiai, braidome po šiltą vandenį ir stebime anglakalbius, kurie atvyko aplankyti vietovės, kurioje kovėsi jų tėvai. Šiose aplinkoje pastebi, kad žmonės neabejingi tiek savo šeimos praeičiai, tiek įvykiams , kurie čia vyko. Visoje pakrantėje galima rasti vietų menančių II pasaulinio karo įvykius, kaip (www.batterie-merville.com)

  D421 keliu pagal jūros krantą važiuojame link Barfleur. Atrodo, kad važiuoji pajūrio juosta. Gali sustoti ir pėsčiomis žygiuoti nesibaigiančiais krantais. Barfleur žvejų kaimelis virto miesteliu. Pakrantėje kavinės siūlo jūros gėrybes, aplink pilko akmens namukai su baltomis langinėmis ir tuščiomis, turistų laukiančiomis gatvelėmis. Uosto krantinės pabaigoje nuo 17 amžiaus stovi asketiška St. Nicholas bažnyčia.

Barfleur

  Nakvynė – kambariai (chambres) Au Jardin d`Eden Poilley. Pasitiko be galo draugiški šeimininkai, tik kalba ispaniškai ir prancūziškai, bei kelis žodžius angliškai. Pusryčiams buvo paruoštas naminis maistas, kuo labai didžiavosi ir patys šeimininkai. Tikrai rekomenduoju tvarkingus ir paslaugius namus.