Genuja. Ciao Italija

                      2016 m. Vasaris. Nors tai atšiauriausias žiemos mėnuo, man iš Šiaurės, vasaris Italijoje yra tikras saulėtas pavasaris. 

Šie metai tai kelionių po Italiją metai, į Italijos miestus ir kaimus sugrįšiu dar du kartus.

Susisiekimas su Genuja iš Vakarų Lietuvos nėra labai patogus šiuo metu ir jei dar riboja atvykimo laikas, pasirinkimo variantai sumažėja. Langas į Europą – skrydis Palanga – Kopenhaga. Kopenhagoje sutrunkame apie pusantros valandos: spėjame atsigerti kavos ir sukramtyti po sumuštinį, stebėdamos oro uosto darbą. Tęsiame kelionę – skrydis Kopenhaga – Milanas (Malpensos oro uostas), važiuojame autobusu Malpensa – Milano centinė stotis (bilieto kaina 8,00 eur), ir dar dvi valandos traukiniu (bilieto kaina nuo 13,00 iki 17,00 eur) iki Genujos. Visos kelionės kaina asmeniui -  333,00 eur. Iš Rygos - Genujos oro uostą galima pasiekti su 1 persėdimu per 5 valandas, bet tai kainuos virš 500,00 Eur. Skrendant į priekį SAS aviakompanija vėlavo, matyt punktualumas nėra jų prioritetas. Centrinė Milano stotis įsikūrusi gigantiškame pastate, didžiuliai pastato skliautai, sienų lipdiniai, šviesa krentanti per skaidrų stogą, daro įspūdį.

Milano Centrinė Stotis

                      Nuotykiai Italijoje prasidėjo traukinyje. Traukinyje (2 klasė) nebuvo jokios informacijos apie maršrutą, į kokią stotį atvykstame. Vagonas buvo tvarkingas ir nedaug keliaujančių. Į Genujos stotį atvykome 30 min anksčiau nei buvo suplanuota. Gerai, kad laiku supratome, kad tai mums reikalinga stotis ir išlipome. Išlipus iš traukinio, pasitikrinome ar visi daiktai vietoje. Ir tada supratau, kad netekau piniginės su banko kortelėmis, pinigais ir dokumentais. Maloni čigoniškos išvaizdos moteris, padėjusi pakelti lagaminus vagone, kaip užmokestį pasiėmė ir mano piniginę. Sveika brangioji, atvykus į Italija. Šimtą kartų visų pasakytą frazę pamiršau: neprarask budrumo Italijoje, saugokis vagišių, rankinę nešk taip, kad neišplėštų. Gerai, kad turėjau antrą dokumentą, tai galėjau tęsti kelionę. Namuose esantys artimieji padėjo užblokuoti banko ir asmens tapatybės korteles.  

                      Viešbutį NH Collection Marina (4*) pasiekėme su taxi (15,00 eur), nesinorėjo eiti pėsčiomis (20 minučių – 1,5 km) pirmą kartą svetimame mieste. Atsigavus po patirto streso išsiruošėme į pirmąsias miesto žvalgytuves. Gyvenome labai patogioje vietoje Porto Antico (Senasis uostas). Pirmas tikslas – surasti Turistų informacinį centrą (TIC) ir gauti informaciją apie lankytinas vietas iš mieste gyvenančių žmonių. Pasirinkome arčiausiai viešbučio esantį centrą: Porto Antico Tourist Office Via al Porto Antico 2 - 16124 Genova. TIC mums nelabai pasisekė, nes nesišypsanti darbuotoja tik padavė žemėlapį ir keletą lankstinukų. Bet nuotaiką kėlė ir palaikė mojuojantis mums italai, neskubantys gatvėse Genujos gyventojai ir pavasario šiluma kvėpuojantis vakaras.         

                      Genuja (Genova – itališkai, Genoa – angliškai) – Ligūrijos sostinė, šeštas pagal dydį Italijos miestas, vienas didžiausių Viduržemio jūros uostų, Kristupo Kolumbo gimtinė. 2006 metais Genujos senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Ne veltui miestiečiai didžiuojasi šio miesto daile, architektūra ir istorija. Miesto finansinis sektorius klesti nuo Viduramžių, vienas iš Genujos bankų – San Giorgio bankas, veikiantis nuo 1407 m. yra vienas seniausių bankų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Genuja - siauras ir ilgas miestas, įspraustas tarp kalnų ir jūros.

                      Ir mus įtraukia Genujos senamiesčio siaurų gatvelių labirintas (vadinamas caruggi), vis išvesdamas į nedideles aikštes, kuriose susimaišo ir susilieja kvapai, skoniai, kultūros. Genuja – tiesiog turtingų pirklių miestas, senas uostas. „Genujietis, vadinasi prekeivis“ taip buvo sakoma apie išdidžius miestelėnus. Šv. Lorenzo gatve einame link pagrindinės senamiesčio aikštės  Piazza de Ferrari. Prieš akis iškyla dryžuota didžiausia miesto Šv. Lorenzo (Lauryno) katedra.

 Katedra pastatyta tarp 12 ir 14 amžiaus, daug kartų perstatinėta, todėl joje susipynė romaninis, gotikinis ir renesansinis stiliai. Vietiniai istorijos žinovai parodė katedros fasade iškaltą mažą šuns figūrėlę, taip meistras įamžino ištikimo šuns atminimą. Po katedra yra įkurtas lobių muziejus. Genujos architektūra išsiskiria įvairiais dryžiais ir juostomis, primena jūreivius. Visiškai šalia, ankstyvųjų viduramžių aikštė -  Piazza San Matteotti, priklausiusi Doria šeimai. Aikštė yra ryškus aristokratiško miesto pavyzdys, kurios centre stovi Dodžų rūmai (Palazzo Ducale). Ją supa juodomis ir baltomis juostomis dryžuoti pastatai. Aikštės kampe Chiesa del Gesu bažnyčia. Tyliai praveriame jos duris ir nustembame skaidydamos istoriją apie pastatą – tai 6 amžiuje pradėta statyti bažnyčia, dabartinį vaizdą ji įgavo 16 amžiuje. Bažnyčia priklauso Jėzuitų Ordinui ir yra nuostabus baroko pavyzdys. O didžiausias nustebimas tai du Rubenso altoriai, kuriais gali grožėtis kiek širdis geidžia. Pagrindinė aikštė Piazza de Ferrari su fontanu jos centre didesnio įspūdžio nepalieka. Einame tolyn XXV Aprile gatve link via Garibaldi gatvės.

Piazza de Ferrari

                      Via Garibaldi gatvė laikoma Genujos miesto istoriniu centru ir ji minima nuo 1550 metų. Originalus gatvės pavadinimas buvo Strada Maggiore, vėliau Strada Nuova, ir tik 1882 metais ji buvo dedikuota garsiai Italijos asmenybei Džiuzepei Garibaldi. Via Garibaldi gatvė yra 250 metrų ilgio. Akmenimis grįsta gatvė užburia savo turtinga istorija, gausiai dekoruotais pastatais, mažomis parduotuvėlėmis ir gigantiškais rūmais (Palazzo Rosso, Palazzo Tursi, Palazzo Bianco , Palazzo Grimaldi).

 Įėjimai į kiemus iš gatvės pusės yra  atviri, todėl lendame pasižvalgyti ir po juos – freskomis dekoruotas vidinių kiemų sienas, krioklius ir gražius sodus. Artėja vakaras ir sutemos labai greitai leidžiasi į senamiestį. Visai kita atmosfera via Garibaldi – didingi istoriniai pastatai, apšviesti miesto šviesomis, sukuria jaukios, viduramžių laikų vietovės įspūdį. Bet mums reikia grįžti į Senąjį uostą siauromis, tamsiomis, tuščiomis, aukštais pastatais apsuptomis gatvelėmis, kurios jaukumo ir saugumo nebekelia.

Senamiesčio gatvelės

Eidamos gatvelių labirintu dar apžiūrime San Luca bažnyčia. Matyt jau esame visai arti uosto, nes via San Luca gatvės kampuose glaustosi keistos būtybės primenančios naktinius drugelius ir kapišonus iki akių užsitraukusios žmogystos. Spartiname žingsnį, ieškome platesnės ir apšviestos gatvės ir per via Al Ponte Reale išlendame į uostą. Piazza Carimento po dengtomis galerijomis vyksta įkyri prekyba klastotėmis. Ištisi šimtmečiai praslinko siaurutėlėmis gatvelėmis jų beveik nepalietę. Kai kurie kampeliai miesto centre nubloškia tiesiai į viduramžius – nereikia nė istorinių romanų.

                      Vis dar žvalgomės, mūsų supratimu padorios vietos,  vakarienei. Ir visai šalia viešbučio prie gatvės via Al Ponti Calve kampo pamatome kavinę La Maschere Trattoria. Jau septynios vakaro, bet viduje tuščia (gal pirmadienio vakaras), nors ant kavinės durų yra Tripadvisor ir kitos  rekomendacijos. Einame vidun, mus pasitinka tratorijos šeimininkas su didele šypsena. Nepamenu, kaip susikalbėjome, bet kaip sako apie italus, kalbi kol rankos pavargsta.

Vakarienei išsirinkome patiekalus iš makaronų (pasta): pasta alla carbonara, pasta alla pesto genovese ir vino della casa (apie 12,00 eur 1 asmeniui). Viešbutyje manęs laukė dar vienas džiaugsmas: kambaryje stovėjo kavos virimo aparatas (4 kavos kapsulės), be galo smagi smulkmena.

                      Pirmąjį vakarą Genujoje, šokiravo ryškus skurdo ir prabangos kontrastas: šalia netvarkingų svetimšalių kvartalų ir žuvies parduotuvių išdygsta prabangūs ir didingi Renesanso rūmai, paminklai, fontanai.

                      Sekantį rytą po sočių pusryčių viešbutyje traukiame vėl į senamiestį, nes dar yra laisvo laiko iki susitikimo su italų kolegomis. Jau spėjau pastebėti, kad miesto žemėlapis gautas TIC nėra labai tikslus, tiesiog itališkas. Gal ir neįmanoma sužymėti visų virvelės pločio galvelių, todėl kiek namų darbų bepadarysite, vis tiek teks paklaidžioti senamiesčiu. Jau spėjau suprasti, kad senasis miestas sudarytas iš bažnyčių ir didikų rūmų. Pravėrus didžiąją dalį bažnyčios durų patenki į tamsaus aukso dekoracijų prabangą, didžiuliai įžymių dailininkų sukurti altoriai, tamsaus marmuro kolonos, krištoliniai sietynai. Bažnyčių kiekis mieste jau ir man pasirodė per didelis.

                      San Siro bazilika atstatyta 1580 metais Benediktinų ordino vienuolių, Pallavicino didikų šeima rekonstravo barokinę bazilikos dalį. San Siro bazilika išsiskyrė šviesiais altoriais, didingomis balto marmuro skulptūromis (truputi primena Romos bažnyčių puošybą).

                      Einame ieškoti lifto Piazza del Portello aikštėje, kad pasikelti į vieną gražiausių apžvalgos aikštelių Spianata di Castelletto. Bilietas galioja visiems liftams ir funikulieriams - 90 minučių nuo pirmo pažymėjimo. Aikštėje del Portello yra liftas ir funikulierius, aišku , mes pataikome į funikulierių, kuris mus užkelia labai aukštai iki Corso Magenta. Miesto panoramos nematyti, grįžtame atgal ieškoti mums reikalingo lifto. Visai šalia tunelio ir autobusų stotelės pastebime užrašą virš durų „Panorama della ...“ , apsidžiaugėmę, kad suradome. Pakilus liftu, išeiname lyg į „terasą“ iš kurios atsiveria miesto panorama, ir daugybėje aukštų išsidėstęs miestas. Žvalgomės į įvairiausius miesto namų stogus. Tolumoje matyti Genujos simbolis - 117 metrų švyturys, kuris yra laikomas   seniausiu iki šių dienų veikiančių švyturių pasaulyje, jis nepakitęs nuo 1543 metų.

                      Dar bandome suspėti pasikelti ir funikulieriumi Zecca – Righi. Pasikėlimas trunka apie 20 minučių. Išlipus iš funikulieriaus pasižvalgome į tolius nuo balkono. Šalia del Righi observatorija, laiko turime nedaug ir žvalgomės tik aplink.

  

Grįždami į viešbutį perkame užkandžius Focasceria Genovese. 

Po pietų laukia susitikimas su projekto partneriais Jūreivystės mokykloje „Nautico San Giorgio“. Šalia mūsų viešbučio, tarp modernių jachtų stovi senas laivas ir atrodo jis labai egzotiškai. Pasirodo, kad tolimomis jūromis jis niekada neplaukiojo. Tai tik R.Polanskio filmo “Piratai” dekoracijų dalis, kurią kinematografininkai padovanojo miestui. Šį ispanų senovinį burlaivį - galioną “Neptūnas”- galima aplankyti ir apžiūrėti: suaugęs žmogus už 6 eurus, o vaikas – už 3,50 eur.

                      Vakarėjant traukiame į kitą senamiesčio dalį – Balbi gatvė, kurioje yra aukštosios mokslo įstaigos ir Karališki rūmai Palazzo Reale (Stafano Balbi Rūmai). Septynaukščiai pastatai vos pusantro metro vienas nuo kito. Šviesa sunkiai prasiskverbia iš aukštybių. Tikriausiai tai geras pavėsis karštomis vasaros dienomis, o ankstų pavasarį tai nėra privalumas. Artėjant prie Universiteto gatvės, visur sutinki besimokantį jaunimą, jie grupelėmis nusėdę senamiesčio kiemelius, sutūpę ant bažnyčios laiptų ir panirę į virtualę erdvę. Balbi gatvėje įsikūrę Istorijos ir Meno fakultetai.

Palazzo Reale rūmuose įsikūręs dailės muziejus - tai didelė, puikiai dekoruota aristokratų rezidencija, kuri buvo sukurta valdant didžiosioms Genujos dinastijoms: Balbi (tarp1643 ir 1650 metų),  Durazzo, Savoy. Karališkieji rūmai yra  didžiausias 17–18 amžių architektūros kompleksas Genujoje, išlaikęs savo originalų interjerą su freskomis, apdaila, paveikslais, skulptūromis, baldais ir kitomis interjero detalėmis. Atėjus iki muziejaus, turėjome galimybę apžiūrėti tik kiemelius ir sodą, nes jau buvo pasibaigęs darbo laikas. Esu dėkinga, kad įleido pasivaikščioti akmenimis dekoruotais takeliai. Iš rūmų terasos atsiveria nuostabus vaizdas į uostą ir senąjį švyturį.

Vakarieniaujame Savo picerijoje (SAVÔ - Pizza Gourmet Via al Ponte Calvi 16R GENOVA). Negi būdama Italijoje nesuvalgysiu picos Margaritos. Nors kolege vis kartoja, nenoriu tų „bulkų“. Priekaištų picai nėra. Nustebino, kad lankytojai įleidžiami su dideliais šunimis. O vėliau šunis matėme ne vienoje kavinėje.

                      Diena prasidėjo intensyviu darbu su projekto partneriais. Šiandien daugiau bendrauju su italais, renku mane dominančią informaciją. Einame priešpiečių su kolegėmis iš Italijos ir Suomijos. Luisa pasiūlo pietauti kavinėje Eataly (Calata Cattaneo, 15, 16126 Genova). Kavinė sujungta kartu su parduotuve. Darbo laikas nuo 10 val iki 23 valandos. Labai įdomi vieta. Pietaudami klausomės vietinių istorijų, žvalgomės per langus į senąjį uostą. Genujos senasis uostas švyti baltomis ir metalo spalvomis. Jūros ir dangaus mėlis – geriausias fonas kultinio šio miesto architekto Renzo Piano šedevrams. Sunku ir įsivaizduoti, kad dar prieš dvidešimt metų šią teritoriją nuo miestiečių skyrė uosto tvoros, geležinkelių linijos, muitinių punktai. Pasitelkus garsiojo architekto Renzo Piano fantaziją, buvo nutarta išsaugoti senuosius XVII-XX a. sandėlius ir paversti juos viešosiomis erdvėmis. Taip 400 metrų ilgio trijų aukštų medvilnės sandėlyje įsikūrė biblioteka ir konferencijų salės. Pagrindiniu “Porto Antico” akcentu tapo “Bigo” – didžiulį vorą ar jūrinius kranus primenantis liftas, kuris visus panorėjusius iškelia virš miesto pasigrožėti Genujos panorama.

1985-1992 metais vykusios rekonstrukcijos metu buvo pastatytas ir didžiausias Europoje muziejus ir akvariumas, įrengta palmių alėja ir net vaikų žaidimų aikštelė – “Citta dei Bambini” (“Vaikų miestas”). Užteko vietos ir senoviniam krovinių keltuvui, kuris kaip tikras muziejinis eksponatas visai erdvei suteikia papildomos egzotikos. Šalia po dengtu stogu ant vandens įrengta čiuožykla (lauke +15⁰ C), o vasara ji pavirsta šokių aikštele po atviru dangumi „Banano Tsunami“. O vakare džiaugtis skaniu aperityvu palei Medvilninių Sandėlių gatvę prie pat jūros ir paskui gatvės pabaigoje yra skveras kur galima įdėmiai žiūrėti į naująjį Genujos uostą ir į miesto emblemą, senąjį Švyturį.

O prieš trisdešimt metų senojo uosto prieigose klestėjo kontrabandininkai bei narkotikų prekeiviai, prostitutės. Ir po italės kolegės pasakojimų kūnas nueina pagaugais. Spalvotų įvairių rasių ir tautų žmogystų ir dabar gausu Genujos senamiesčio labirintuose. Jau teko tuo įsitikinti ir viena jokiu būdu nenorėčiau čia būti. Egzotiškas, bet tikrai saugumu nedvelkiantis vaizdas. Ir dabar daugelyje butų savininkai kokiuose dviejuose kambariuose apgyvendina apie dvidešimt imigrantų, ieškančių darbo ar šiaip pragyvenimo šaltinio.

Vietinė italė dar perspėja , kad vaikštant po senamiestį reikia prižiūrėti rankines, nes kišenvagių čia pilna. Prieš trisdešimt metų vakare, kai užsidarydavo parduotuvėlės, čia be apsaugos vaikščioti išvis būdavo neįmanoma. Pasirodo, kad klaidžios senamiesčio gatvės buvo išvedžiotos taip, kad, svetimšaliams užpuolus miestą, su jais būtų galima kuo greičiau susidoroti. Kai kuriose ypač siaurose gatvelėse, dvokiančiose šlapimu ir dabar čia užpuolikai nesunkiai su bet kuo susidorotų. Beklaidžiodama siaurus tunelius primenančiomis gatvelėmis, prisiminiau taiklų vieno amerikiečių žurnalisto pastebėjimą, kad Genujos senamiestis primena lėkštę su spagečiais, kurių prieskonius atstoja nuostabūs renesanso laikų rūmai. Ne veltui ir dabar Genuja tituluojama Italijos chaoso sostine.

Senamiestis

 Vakare visa grupe važiuojame į Boccadasse žvejų kaimelį. Pravažiavus pro didžiulį uostą su laivais, konteineriais, sandėliais, kranais, prasideda Genujos promenada (Corso Italia) – viena romantiškiausių vietų mieste.

Promenada Corso Italia

Tai apie dviejų su puse kilometro ilgio pėsčiųjų takas palei jūrą, jungiantis miestą su Boccadasse žvejų kaimeliu. Jaukios akmenuotos pakrantės, mažos žvejų valtelės ir tipiškų Ligūrijai pastelinių spalvų namai nepalieka abejingų šiam žaviam kampeliui.  31 maršruto autobusas atveža iki Corso Italia promenados ir grąžina į miesto centrą. Boccadasse nepraleidžiu progos suvalgyti geriausiu ir skaniausių ledų Genujoje Antica Galateria. Aš išsirenku pusiau šaldytus Panera ledus. Gana žvarbokas vėjas pučia nuo jūros, kolegos italai purtosi ir ledų nevalgo, o mes šiauriečiai kertame ledus gatvėje.

Aplankome Sant'Antonio di Boccadasse bažnyčią, ji skirta jūreiviams ir jų šeimoms. Bažnyčia dekoruota laivais, inkarais, jūros vaizdais ant sienų.

                      Šiandien nusprendžiame darbuotis be pietų pertraukos, todėl dar vienas pusdienis skirtas senamiesčiui. Šiandien traukiame į kitą senamiesčio kraštą, ieškosime švento Donato bažnyčios. Šiandien daugiausia klaidžiojome ir žemėlapis ne visada padėjo, bet suradome daugiau nei planavome ir tikėjomės. Pirmiausia pastebime itin praktiškas ir originalios vietinių gyventojų džiovyklas – visus gyvenamuosius namus „puošia“ skalbiniai. Genujoje turbūt nėra lango, nuo kurio nebūtų nutiesta virvė su mechanizmu rūbams pritraukti. Niekas nepasikeitė nuo tų laikų, kai žiūrėdavau multiplikacinius filmus apie Neapolio vaikus.

Apytuščių gatvių labirinte pastebime kavinę, prie kurios stovi eilė vietinių genoviečių net lauke. Jau esu išmokyta, kad tokios vietos praeiti negalima ir reikia sulaukti savo eilės ir išbandyti gaminamą maistą. Jau grįžusi sužinojau daugiau apie šią unikalią vietą - kavinę „Sa Pesta“( Via dei Giustiniani, 16R, 16123 Genova). Sa Pesta – reiškia smulkinta druska, vieta kurioje parduodama druska. Tai viena iš seniausių vietų mieste, kurioje gaminami įvairūs  pyragai (torte e farinata) iš daržovių, ryžių, svogūnų, avinžirnių (Farinata) su įdarais. Vietiniai pastebėjo mus ir  patarė pasiimti lėkštę su įvairiais pyragais. Sunku apibūdinti kas tai yra, labai panašu į didelėje keptuvėje iškeptą košę iš ryžių, avinžirnių, kukurūzų. Lėkštės kaina 10,00 eur, jos pakanka dviems asmenims, paskanauti tipiško Genovietiško maisto, atėjusio iš tų laikų, kai klestėjo prekyba druska.

Pasiekėme švento Donato bažnyčią (Via S. Donato, 10), mūsų nusivylimui ji buvo uždaryta. Fasade dominuoja Genujos dryžiai. Toliau braidome mažomis gatvelėmis eidamos link Piazza de Ferrari. Ir visai netikėtai pamatome Porta Soprana, kadaise buvusius rytinius miesto vartus su lenktomis išorinėmis sienomis. Visai netoli jų Kristupo Kolumbo tėvo namas.

Neatsilaikome pagundai apsilankyti impresionizmo parodoje -  Palazzo Ducale rūmuose. Dabar Palazzo Ducale yra svarbiausias multifunkscinis  meno ir kultūros centras. Elegantiškas pastatas su dviem puikiais XVI a. kiemeliais ir arkadomis kadaise buvo Genujos dožų buveinė. Doria ir Fieschi šeimos rūmų statybą pradėjo 13 amžiuje. 1339 metais pirmuoju Genujos respublikos dodžu tapo Simon Boccanegra. Bilietas į parodą ir rūmų apžiūrėjimas – 13,00 eur. Apie porą valandų mėgaujamės Monet, Degas, Matisse, Cezanne, Picasso paveikslais. Vėliau leidžiamės XX Settembre apsipirkimų gatve link San Stefano bažnyčios. Bažnyčios taip ir nerandame, bet laiką gerai praleidome desertų parduotuvėje. Grįždamos pastebime S.Pietro in Banchi šventovę, viduje grožimės balto marmuro interjeru ir skulptūromis.

Palazzo Ducale

Negaliu praleisti ir neaprašyti vakarienės „A Cornabuggia“ restorane (Salita di S. Bartolomeo del Carmine, 10, 16127 Genova) su projekto partneriais. Visada įdomu vakarieniauti su vietiniais. Gauname meniu su šešiais patiekalais, bandome suprasti ką reikės išsirinkti. Šiek tiek stebimės, kad niekas neklausia kurį patiekalą išsirenkau. Ant stalo atkeliauja „Faritters“ (kepta aliejuje) su Prosecco, vėliau lazanja su pesto, pasta  taglierini su jūros gėrybių padažu. Dabar supratau , kad teks paragauti visus šešis patiekalus. Tai tikrai nemažas išbandymas, nors porcijos nedidelės. Manau kad italai norėdami būti be galo svetingi, šiek tiek persistengė. Nuostabiai skani vakarienė atsiėjo 30,00 eur. Po vakarienės neatsisakome pasivaikščioti po vakarinį Genujos senamiestį, pasitikime vietiniais vedliais. Aplankome San Mateo aikštę, tikriausiai labiausiai dryžuota aikštė mieste.

Paskutinę dieną dar likus laiko iki išvykimo, einame į Genujos akvariumą. Bilietas kainuoja 24,00 eur. Vakar vertėjo pirkti dvigubą bilietą į Palazzo Ducale ir Akvariumą, jis būtų kainavęs tik 29,00 eur. Nepasinaudojome galimybe sutaupyti. Akvariume praleidžiame apie 3val, vaikštome neskubėdamos, medituojame prie delfinų akvariumo. Ilgai stebėjome lamantinus, kaip jie valgė pekino kopūstus. Stebino įvairaus amžiaus vaikai muziejuje, jie nedidelėmis grupėmis leido pamokų laiką muziejuje. Suku įsivaizduoti, kad akvariumas talpina 11 mln litrų vandens, 15 tūkstančių gyvūnų ir 27 tūkstančių m2 ploto.

Akvariumo vaizdai

Atsisveikiname su spalvota ir šarminga Ligūrijos sostine Genuja, su lengvo chaoso prieskoniu ir rupia druska.

Senojo Uosto promenada

Vėluojant traukiniui į Milaną suprantu, kad agentūra parinkdama kelionės maršrutą ir laiką padarė klaidą. Neįvertino, kad traukinys gali vėluoti, kad Milano centinėje stotyje persėdimas į autobusą užtrunka apie pusvalandį, kad penktadienio vakaras milijoniniame mieste sukelia autotransporto spūstis. Žvelgiant pro autobuso langą matai tik raudonas šviesas. Nuo kiekvienos įsijungiančios raudonos šviesos, jaučiu kaip spartėja širdies dužiai. Į Malpensos oro uostą įlekiame paskutinę minutę prieš baigiantis registracijai. Lengviau atsikvepiame, suspėjome. Sekantį kartą pati patikrinsiu visas galimas rizikas.

·         Ruošiantis į Genują, pasinaudokite virtualioje erdvėje esančiais žemėlapiais, nes TIC gautas žemėlapis ne visada padės greitai orientuotis siaurose senamiesčio gatvelėse

·         Visiems mylintiems Italiją, jos virtuvę – Genuja bus dar vienas akmenukas Ligūrijos pakrantėje. Bet nepamirškite, kad turistus vagišiai atskiria nuo vietinių.

Ciao Italija.

Gotlandas. Stokholmas. Visby. Burės

                      Kalėdinis laikotarpis tai lyg atokvėpis tarp darbo ir poilsio. Taip pat metas prisiminti buvusias keliones. Ne tiek daug informacijos galima rasti apie Gotlando salą ir jo sostinę Visby, nes visas dėmesys yra sukoncentruotas į Stokholmą ir kitus didesnius Švedijos miestus. Šalia esantis Gotlandas, dažniausiai lankomas buriuotojų ir nedaug kas žino apie nuostabią atostogų salą Baltijos jūroje. Man teko laimė net du kartus aplankyti Gotlandą ir abu kartus su burine jachta. Bandysiu atgaivinti kelionės jūra prisiminimus į Gotlandą ir Stokholmą.

                      Šiek tiek prisiminimų ir patarimų keliautojams jūra. Artimiausias atstumas nuo Klaipėdos iki Gotlando Hoburg rago yra apie 110 mylių (220 km) ir artimiausi uostai Burgsvik bei Hammarshagenhallar. Apie Gotlandą (salos ilgis 140 km ) yra 15 burinėms jachtoms pritaikytų uostų, todėl nesunku rasti prieglobstį po buriavimo nakties.

Mūsų kelionės tikslas yra Gotlandas, Stokholmas ir jo archipelagas, todėl pirmas sustojimas suplanuotas po 150 mylių Gotlande. Pučiant šiaurės rytų vėjui, išėjome kryptimi 333⁰  link Farosund šiaurinėje salos dalyje. Į kelionę leidomės su laiko patikrintais draugais. Kad niekas netrukdytų apkabinti begalinio horizonto ir džiaugtis jūra, išeinant per jūros vartus nepamirštam vaistų Dramina arba Sea-legs. Farosund pasiekėme per 22 valandas, maksimalus užfiksuotas laivo greitis 8,6 mazgo (jachtos ilgis 34 pėdos).

                      Farosund uostelio budintis pasitinka iš karto ir padeda prišvartuoti laivą, paaiškiną tvarką. Po 22 valandų makalavimosi jūroje norisi nusiprausti ir pamiegoti porą valandų. Nors užmerkus akis girdisi vantuose ir virvėse kaukiantis vėjas, besidaužančios bangos į laivo bortą, saldus poilsis padeda sukaupti jėgų.  Saulės, vėjų ir vikingų sala svetinga kiekvienam atvykstančiam. Surasta informacija apie salą šiek tiek nustebino: ši koralinės kilmės iš nuosėdinių uolienų sudaryta sala atkeliavo į Baltiją nuo pusiaujo ir slenka link žemyno.  Farosund yra nedidelė kaimo tipo gyvenvietė. Tačiau uoste nieko netrūksta: dušai ir tualetai tvarkingi. Išsinuomoti automobilio nėra galimybės (artimiausia nuoma Visbyje), nusprendžiame salą apžiūrėti grįždami namo.

Farosund jachtų uostas

                      Anksti ryte keliame bures link Stokholmo archipelago. Išeiti iš uostelio nebuvo taip lengva, laivas stovėjo šonu, stiprus vėjas spaudė laivą prie krantinės. Sulaukėme pagalbos ir patarimų iš kaimyninių jachtų. Po keletos manevrų sėkmingai atsiplėšėme nuo krantinės. Stiprus bet palankus pietų – pietryčių vėjas, skraidina jachtą link archipelago. Leidžiantis saulei (apie 21 val) pasiekiame Sandon salą ir karališką Sandhamn jachtklubą (įveikėme 88 mylias). Išlipę į krantą sužinome , kad laisvų vietų jachtai nėra. Tada lieka vienintelis variantas: užimti tuščią nuolatinių laivų vietą. Po kelių valandų tenka peršvartuoti laivą, nes grįžo šeimininkai. Sekanti tuščia vieta buvo sėkminga, niekas netrukdė iki ryto.

                      Po pusryčių einam apžiūrėti salos ir miestelio. Tvarkingai įrengtas jachtklubas, medžiu išklota krantinė, vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremonija ir daug poilsiaujančių švedų savo laivuose.

Sandhamn

                     Artėjant vidurdieniui vėl keliame bures. Kelionės jūra maršrutą rinkosi vyrai, kad būtų palanku ir saugu valdyti laivą, nes jiems dviem tenka pagrindinis darbas.  Tiksli navigacija yra svarbi, tikrinant gylį mūsų pasirinktam maršrute, nes akmenuotas ir uolėtas dugnas bei krantas kelia pavojų jachtai. Iki Stokholmo 34 mylios. Aplink nuostabūs pakrantės vaizdai, mažyčiai švedų poilsio nameliai lyg dekoracijos padėtos ant akmens. Archipelagą sudaro apie 30 000 salų ir salelių. Salų dydis labai varijuoja, kai kurios užima vos kelis kvadratinius metrus, o didesnėse yra įsikūrę miesteliai.

 Maršrutas vingiuoja pro Vaxholm, salyno sostinę. Dėmesį traukia 1549 metais pastatyta įspūdinga pilis, dabar esanti gretimoje saloje šalia pačio miesto. Nusprendžiame nestoti ir grožėtis  gamta plaukiant.

Nežinomos vietos, besikeičiantis vėjas ir laivų gausybė neleidžia buriuoti, plaukiame su vienu grotu ir varikliu. Jei jau vykstate į Stokholmą ar Vaxholmą, paplaukioti keltu ar kitu laivu po salyną tikrai rekomenduojama. Nepraleisti progos pamatyti nuostabias uolėtas salas, susipažinti su švedų kultūra, gamta.

                      Prieglobstį Stokholme randame Djurgarden salos Navigationssallskapet uostelyje (Ryssviksvägen 12, 11521 Stockholm, Švedija) toliau nuo centro (4 km iki senamiesčio pėsčiomis). Šalia Vazos muziejaus esantis uostas buvo beviltiškai pilnas įvairiausių laivų. Kelios pastabos jachtų uostui: Wifi beveik neveikia, prie dviejų dušų nusidriekia ilgos eilės ryte ir vakare (nekarališkos paslaugos).

                      Namų darbus apie Stokholmą esu  pasiruošusi, ir žinau, kad tai yra gausybės muziejų miestas. Miesto kortelės (http://www.mystockholmpass.com/how-it-works/) neperkame, nes ruošiamės praleisti tik 2,5 dienos mieste ir aplankyti du populiariausius muziejus. Vakare pėsčiomis  patraukiame į karališko senamiesčio širdį Gamla Stan salą. Smagu stebėti besimėgaujančius švedus vakaro šiluma, vyno taure krantinėje ar sočia vakariene su šeima.

Poilsis Stokholmo krantinėje

                      Sekančią dieną lankome Skansen (Djurgarden sala) – panašu į mūsų Rumšiškės. Trobos, turgaus aikštė, net bažnyčia perkeltos iš Švedijos skirtingų regionų, skirtingų laikmečių. Ir labiausiai patiko, kad darbuotojai aprengti pagal laikmetį ir lyg artistai atlieka savo roles.  http://www.skansen.se/en/kategori/English

Skansen - muziejus po atviru dangum

     Po pietų einame į vieną įspūdingiausių muziejų pasaulyje: Vaza muziejus (Vasamuseet), kur eksponuojamas autentiškas XVII amžiaus laivas, specialiai jam pritaikytose patalpose. Tenka pastovėti eilėje prie bilietų. http://www.vasamuseet.se/sv/Sprak/Lietuvos-/. Pastatą – muziejų, kuris lankytojams duris atvėrė 1990 metais atskirsite iš tolo dėl raudonų stiebų, kyšančių pro juodą stogą. Nuotraukos viduje nesigauna kokybiškos dėl blausaus apšvietimo. Apšvietimas, temperatūra, drėgmė ir kiti parametrai yra reguliuojami, siekiant maksimaliai apsaugoti autentišką laivą nuo suirimo. Trumpa laivo istorija: 1628 metų rugpjūčio 10 dieną didžiulis karinis laivas iškėlė bures ir pasiruošė palikti Stokholmo uostą. Jis buvo ką tik pastatytas ir pavadintas „Vaza“ pagal valdančiosios  dinastijos herbą. Šios iškilmingos progos garbei buvo saliutuojama iš patrankų, stovinčių abiejų bortų liukuose. Kai galingas laivas lėtai plaukė link uosto vartų, staiga pakilo stiprus vėjas. Laivas pasviro, bet atsitiesė. Kitas stiprus vėjo gūsis apvertė laivą ant šono. Vanduo pliūptelėjo į laivą per atidarytus patrankų liukus. Laivas nuskendo. Tik po 333 metų laivas Vaza buvo iškeltas ir vėl išvydo dienos šviesą.   Vaza muziejuje rasite ne tik laivą, čia saugoma didelė dalis Švedijos kultūros istorijos. Kaip švedai gyveno tais laikais, galima pamatyti apžiūrėjus eksponuojamus laivo įgulos narių daiktus, rastus kartu su laivo nuolaužomis.

Laivo Vaza muziejus

                   Kitą dieną vėl nardome senamiesčio gatvelėmis. Vidurdienį (12val) stebime karališkosios sargybos pasikeitimo ceremoniją. Ateiti reikia anksčiau, nes žmonių būna nemažai ir visi nori filmuoti, fotografuoti. Greitai krenta į akis, kad karališkos gvardijos laikysena toli iki idealo. Ištvermės nebuvimas ir kažkokia nepakankamai prižiūrėta išvaizda  neduoda galimybės palyginti šiuos jūrų pėstininkus su Londono, Prahos ar Maskvos garbės sargybomis. Stokholmo Karalių rūmai yra didžiausi pasaulyje vis dar pagal paskirtį naudojami rūmai. Šiuo metu ten gyvena Švedijos valstybės galva – karalius Karlas XVI Gustavas.

Stokholmo vaizdai

                    Monteliusvagen (navigacija parodo tik kryptį. Galima pasitikslinti  google žemėlapyje) - apie 500 metrų besitęsiantis pėsčiųjų pasivaikščiojimo takas Sodermalm salos dalyje (Ivar Los parke). Romantikai tikrai turės ką veikti. Čia atsiveria atviručių išgarsinta panorama į senamiestį, rotušę. Šis takas – garsi piršlybų vieta. Sutikta lietuvė mergina papasakoja, kad šioje miesto dalyje (Sodermalm)  gyvena kūrybinių profesijų žmonės ir tikrai verta paklaidžioti mielomis gatvelėmis ir parkais.

                     Rotušė - miesto simbolis, kurį puošia trys karūnos. Stokholmo rotušėje vyksta Nobelio premijos teikimo ceremonija. Stokholmo miesto rotušę galima aplankyti tik užsisakius specialų turą arba prisijungus prie grupės. Turistai be papildomų registracijų gali aplankyti rotušės bokštą. Mes nusprendžiame nelaukti eilėje, kad prisijungti prie sekančios grupes, todėl apžiūrime tik išorinę komplekso architektūrą.

Stokholmo rotušė

                       Švedijos Parlamento rūmai (Riksdagshuset) - dar vienas įspūdingas pastatas, kurį nuo karališkųjų rūmų skiria tik kanalas. Neoklasikinio stiliaus Riksdago rūmai yra Helgeandsholmen saloje, senamiesčio rajone.

Švedijos Parlamentas

                   Karaliaus sodai yra seniausias parkas Stokholme (Norrmalm dalyje). Jame esantis fontanas vasarą padeda atsigaivinti. Vaikščiojant takeliais ir grožintis gamta apžiūrime Karolio XII statulą, o prie parko yra Karališkosios operos rūmai. Karaliaus sodai populiari susitikimų vieta, kurioje nuolat organizuojami įvairūs koncertai ir festivaliai po atviru dangumi. Mes irgi prisėdame, stebime besiilsinčius žmones, fontane besimaudančius šunis, vakariniam koncertui besiruošiančius muzikantus.

Nepastebimai prabėgo kelios dienos viename iš gražiausių Europos senamiesčių. Kiekvieną vakarą grįždami į uostelį, einame Strandvägen gatve, kuri lietuviškai reiškia „kranto gatvė“, ir žvalgomės į įspūdingos architektūros pastatus.

Strandvagen gatvė

 Ši, palei krantinę nutiesta gatvė – prestižinė, ketvirta pagal brangumą Stokholme.  Elegantiškuose pastatuose įsikūrę viešbučiai, biurai bei gyvenamieji butai, kurių vidutinė kaina yra virš 2 mln eurų. Visur susikalbėjome anglų kalba ir atsiskaitėme banko kortelėmis (tik miesto autobuse nebuvo galimybės atsiskaityti kortele).

                    Sukame savo laivą link Visby Gotlando saloje. Vakare planuojame sustojimą Nynashamn už 44 mylių. Daug abejonių kėlė siauri ir seklūs (3m) praėjimai. Prieš išplaukdami net keletą kartų klausėme vietinių ar pakaks gylio farvateryje mūsų jachtai (laivo grimzlė - 1,9 m) tarp Lannerstasundet ir Baggensstaket sąsiaurių. Ir buvome patikinti, kad sekdami nuorodas,  žymėjimus, turime praplaukti be nuotykių ir pažeidimų. Sėkmingai pavyko praeiti sekliausią vietą mūsų maršrute.

Nynashamn pasiekėme po pietų.  Švartuojantis paaiškėja , kad švartavimosi plūduras yra labai toli ir neužtenka standartinės virvės. Reikėjo skubiai sujungti ir prailginti švartavimosi virvę. Sėkmingai pasiekę krantą, pirmiausia apsilankome pas Uosto budintį (harbour master). Wifi veikia, jachtklubo infrastruktūra nauja, dušo patalpose veikia sauna. Sumokėjus už laivo stovėjimą, gali naudotis visomis paslaugomis be apribojimų. Sužinome, kad mieste įspūdingos architektūros pastatų nėra, tik raudonų plytų Nynashamn bažnyčia pastatyta 1930 metais ant uolos virš uosto. Išsirenkame vieną maršrutą pėsčiomis palei pakrantę. Gamta labai panaši į mūsų Kuršių Neriją.

Nynashamn

                  Ryte jūra lygi lyg stiklas. Laukia 75 mylios plaukimo su varikliu iki Visby uosto. Ramybė, saulė ir vynas. Vakarop pasiekiame Gotlandą. Švartuojamės toli nuo centrinio uosto. Jachtklubo infrastruktūra gerai įrengta. Tik Wifi kaip visur, tai yra , tai nėra.

Visby jachtų uostas

                     Gotlandas tai sala Baltijos jūroje, kurios gamtai du kino genijai suteikė kitą būties formą, pavertė ją žmonijos kultūros ir estetinės atminties dalimi. Uolos, saulė ir vanduo sukuria švytėjimą ir nuotaiką, kurią netrunka pajusti ir tie, kurie nelaiko kameros rankose.

                   Gotlandas tai sala, kurioje vikingai slėpė savo lobius, kurioje gyvena tūkstančiai avių, kurioje yra 94 veikiančios bažnyčios.

                   Pažintį su Gotlandu pradedame nuo jo sostinės Visby, geriausiai išsilaikiusiu ir UNESCO saugomu viduramžių miestu. Turistų informacijos biuras:  Donnerska huset, Donners plats 1, Visby, netoli jachtklubo. Pirmiausia traukiame į senamiestį, pasėdėti kavinėje su švediškos kavos puodeliu, pajusti ore sklandantį rožių krūmų aromatą ir nuo miesto sienos pasižvalgyti į baltas bures horizonte. Vasarą Visby miestas įgauna savitą „veidą“ – gatveles ir apgriuvusias bažnyčias užpildo žmonių šurmulys, vykstančių koncertų garsai, ir atrodo, sustojusi laiko nuovoka, čia žmones daro laimingesnius.  Sudarome nedidelį maršrutą, susižymime mus dominančias vietas. Negaliu atitraukti akių nuo mėlynų gėlių gausos. Eidami link senamiestį juosiančios 3,5 km gynybinės sienos, praeiname rožių gatvelėmis Skogrand ir Fiskargrand, neaplenkiame Botanikos sodo. Užsirašau mėlynųjų gėlių pavadinimą „Salvia nemorosa“ arba šilinis šalavijas.  

Vis norisi eiti ir eiti siaurutėmis miesto gatvelėmis, pasimatuoti ūgį su mažučiais nameliais ir įsiklausyti į istorija alsuojančius akmenis. Miesto siena pradėta statyti XII a. Apie 1300 m. ji buvo perstatyta ir pasiekė dabartinį aukštį, buvo pastatyti charakteringi bokštai.

Visby gynybinė siena

                   Įdomu aplankyti Gotlands Fornsal muziejų (Strandgatan 14, Visby). Čia saugoma didžiausia akmens piešinių kolekcija, vikingų lobiai, apranga. Netikėtai prieš akis atsiveria Stora Toret aikštė, kurioje šv. Kotrynos bažnyčios griuvėsiai, o aplink gausybė restoranų, barų ir vyno rūsių, runomis raižytų akmenų ir žinoma akmeninių avinų. Miesto architektūroje dominuoja šv. Marijos katedra statyta 12 amžiuje,  klaidžiojant gatvelių labirintais aptinki vis kitą žavingą kampelį, dar vienus gynybinės sienos vartus ar bokštą, jaukų skersgatvį, viduramžius menančius pirklių namus ir vis kitos bažnyčios griuvėsius ( Šv. Klemenso, Šv. Nikolojaus, Šv. Gertrūdos, Šv. Jono bažnyčios).

Visby

                   Jei norit papildyti maisto ir gėrimų atsargas, reikia išeiti iš senamiesčio už „sienos“  iki Oster Centrum. Ten rasit maisto prekių parduotuvę, gėrimų „Systembolaget“ parduotuvę, bei kitus prekybos centrus.

Vasarą mašinos nuoma reikia pasirūpinti iš vakaro. Žinomos automobilių nuomos kompanijos turi savo biurus Visbyje. Mes pasinaudojome jachtų uoste esančia nuoma Bil & MC Uthyrningen nuomuodami motorolerius (http://www.uthyrningen.com/en/) ir Mickes Car Rental nuomuodami mašiną  (http://www.mickesbiluthyrning.se/sidor/engelska1.html).

Ryte pasiimam mašiną ir 149 keliu važiuojam į Šiaurinę Gotlando dalį. Žydinčios pievos, ošiantys pušynai bėga pro mašinos langą. Pirmas sustojimas Lickershamn – žvejų kaimelis. Čia randame bangų skalaujamą akmenuotą pakrantę, vienišą jachtų uostą ir begalinę ramybę.

 Keliaujant pakrantėmis, sala atsiskleidžia visu grožiu ir įvairove. Pakeliui už Larbro, vadovaudamiesi kelio ženklais, sustojame apžiūrėti laivo formas primenančius akmeninius ratus. Pagal vieną iš versijų, taip paženklintos žuvusių vikingų vadų kapavietės.

 Mūsų tikslas pasiekti Forio (Faro) Avių salą. Iš Farosund kas pusvalandį mašinas kelia nemokamas keltas, tai lyg kelio pratęsimas. Kartais susidaro nemažos eilės.

 Persikėlę važiuojame link švyturio „Faro fyr“. Tikriausiai nereikėtų stebėtis, kad toje harmonijos oazėje randame Bergmano žemuogių pievelę.

Bergmano žemuogių pievelė

Apvažiavę ratu vieną salos dalį, primenančią mūsų Kuršių Neriją, judame link Langhammar įspūdingų stulpo ar kūgio formos uolų stūksančių Baltijos jūros pakrantėje. Švedai tuos suakmenėjusius koralinius polipus vadina „rauk“`ais. Įspūdingi akmeniniai peizažai keičia vieni kitus Helgumannen, Digerhuvud. Įbridę į vandenį jūron žvalgosi akmeniniai veidai, krante įvairių formų figūros stebi banguojantį horizontą. Saulei leidžiantis, vakaro spinduliai atgaivina pakrantėje rymančias skulptūras, švilpiant šiaurės vakarų vėjams pasigirsta akmenų dainos.

Gotlando Raukai

             Pakeliui sustojame apžiūrėti mažyčių žvejų namelių, skaitome informaciją apie juos. 18– 19 amžiuje prasidėjus žvejybos laikui, žvejai apsigyvendavo tose lūšnelėse visą sezoną. Jos tokios mažytės, kad telpa tik lova, stalas ir kėdė. Moterys su vaikais likdavo dirbti ūkyje. Ir tada supranti koks pragariškai sunkus darbas teko vėjų pagairėje  gyvenusiems žmonėms.

Grįžtame į Gotlando salą ir dar truputį užkabinsime rytines pakrantės. Ties Slite pamatome didžiulį kalkamenio karjerą eksploatuojamą nuo 1871 metų. Iš kalkakmenio švedai gamina cementą.

Važiuojant pastebi kiek akmenų, akmenėlių suartoje dirvoje. Tie akmenukai surenkami ir statomos tvorelės atskirti dirbamus laukus nuo pievų, o ir dekoracijos gražios. Netikėtai gali pamatyti senų apsamanojusių vienuolynų ir bažnyčių griuvėsių. Man įsiminė vaizdas: lauko kavinės staliukai yra statomi tiesiog pievutėje, lyg pas mamą sode. Roma (Rūma) - amatų centras, rankdarbių krautuvėlės. Cistersų vienuolyno griuvėsiuose po atviru dangumi įsikūręs teatras, koncertų salė, veikiantis vasarą.

Grįžtame į Visby. Paskutinis vakaras krante, pasiruošimas rytojaus kelionei namo, tikriname meteorologines prognozes, vandens ir kuro talpyklas. Ryte keliame bures į Klaipėdą, atrodo ramu ir šilta. Netoli kranto dvi salos : didesnioji ir mažesnioji Karlo salos. Abi juos apgultos paukščių. 1880 metais salose įkurtas gamtos rezervatas. Ir praėjus Hoburg ragą, viskas pasikeičia: stiprus 15 – 20 mazgų vėjas, įsisiūbavusios bangos, vėjo kryptis 90⁰ kampu (halfindas). Užfiksavome maksimalų jachtos greitį - 10 mazgų, ir 185 mylias įveikėme per 26 valandas.

Paraštės:

1.      Netoli esančią Gotlando ir Faro salą, pilną ramybės ir harmonijos linkiu pamatyti ir aplankyti visiems.

2.      Į Gotlandą galima patekti ir paprastesniu keliu. Lėktuvu iš Švedijos ar Suomijos skrendant į Visby. Jūros keltu „Destination Gotland“ iš Nynashamn ir Oskarshamn.