Toskana. 1 dalis - Po kaitria Toskanos saule

Itališkus metus užbaigiu kelione į Toskaną. Kiek daug svajota, planuota apie vidurio Italiją, kiek knygų ir filmų pažiūrėta. Mintyse -  Toskana yra nuostabus žemės kampelis, kupinas saulės šviesos, nuostabios gamtos: saulėgrąžų laukų ir alyvmedžių, gyvenimą mylinčių žmonių ir nuodėmės verto maisto.

Prieš kelis tūkstančius metų Toskana buvo paslaptingųjų etruskų, gyvenusių kalvų viršūnėse, namais. Arezzo, Chiusi, Fiesole ir Volterra bei daugelis kitų gyvenviečių nuo VII a. pr. Kristų sudarė nepriklausomų miestų sąjungą ir gynybinę sistemą. Romėnai Toskanos teritorijoje įkūrė svarbiausius regiono miestus Florenciją, Sieną, Pisą ir Luccą. Vieni svarbiausių romėnų pėdsakų – tai keliai ir akvedukai.
Ir vėl su didžiausiu malonumu prisiminimais grįžtu į rugpjūčio pabaigą. Šiek tiek atnaujinti informaciją apie kelionę automobiliu iš Lietuvos į Italiją. Tikiu, kad atkakliausi kelionių planuotojai suras ir mano blogą 15 Google puslapyje. Laikas, kurį mes pasirinkom kelionei nebuvo labai tinkamas, alinantį karštį galėdavom pamiršti tik vakare.

1 diena (Rugpjūčio 20d.) Kelionė per Lenkiją ir Čekiją. 1180 km – 12,5 valandų vairavimo. Klaipėda – Lomža – Katowice- Ostrava – Mikulov.

                      Ryte pakylame anksti ir 5,30 val pajudame iš kiemo Klaipėdoje. Nepastebimai apie 9 val kertame Lietuvos – Lenkijos sieną. Keliai Lenkijoje tik gerėja. Pravažiavus Suvalkus į naują kelią važiuoti pagal ženklus, nes ir naujausia navigacija nori nuvesti senu keliu. Naujame kelyje vis dar neveikia kolonėlės ir poilsio zonos. Už Augustow 61 kelias naujas, bet siaurokas. Už Ostrow Mazowiecka nesibaigiantis kelio remontas S8, judame automobilių karavane. Poilsiui sustojame už Varšuvos, greiti užkandžiai KFC tinkle (visiškai tvarkinga vieta). Labai patogus ir geras A1 kelias prasideda už Katowice. Visus Lenkijos kelio remontus pamirštame. 

Čekijoje keliai mokami, reikia įsigyti vinjetę. Tačiau neturėjome informacijos kokį atstumą galima važiuoti be vinjetės nepažeidžiant tvarkos. Todėl iškart nusukome į pirmą išvažiavimą ieškoti vinjetes. Vėliau paaiškėjo , kad galima važiuoti iki pirmos kuro kolonėlės prie greitkelio, nes tik už jos atsiranda ženklas, kad be mokesčio važiuoti negalima. Ir dar kartą įsitikinome, kad pirkti vinjetę geriausia čekiškomis kronomis.

Vakarop pasiekiame nakvynės vietą Mikulov. Važiuodami iki pensiono Nike (Wifi – geras), supratome, kad reikės rasti jėgų pasivaikščioti po miestelį. Nežinojome, kad Mikulov yra gražiausias Pietų Moravijos vyndarystės miestelis su renesanso stiliaus pilimi. Vakarėjantis dangus, žvakių šviesa jaukiose vyninėse, pasakiška atmosfera atgaivina per kelias akimirkas. Kopiame apžiūrėti Liechtenstein ir Dietrichstein šeimoms priklaususių rūmų, pasivaikščioti po parką. Neveltui čekų poetas Mikulov miestelį pavadino mažąja Italija.

2 diena (Rugpjūčio 21 d.) Kelionė per Austriją. 554 km – 6,5 valandų vairavimo. Mikulov – Poysdorf- Gottweig- Melk- Salzburg - Grossglockner High Alpine Road – Iselsberg-Stronach.

                      Austrijos kelių mokesčio vinjetę perkame Čekijoje. Ir vėl padarome klaidą, pigesnė vinjetė yra įvažiavus į Austriją.

Austrija pasitinka su lietumi. Šios dienos tikslas nuostabus Alpių kelias šalia Grossglockner kalno. Lekiame pirmyn naujais Austrijos keliais per stiprią liūtį su viltimi, kad tuoj tuoj lietus pasibaigs. Per mašinos langus žvalgomės į pakelės vynuogynus, už nugaros palieka Poysdorf su Kančita.

                      Pirmasis kojų pramankštinimas Gottweig Benediktinų vienuolyne. Vienuolynas įsikūręs ant 422m iškilusios kalvos ir nuo 1083 metų saugo savo lobynus. Pasirenkame šeimos bilietą už 16,00 Eur. Baroko architektūros perlas garsėja imperatoriškais laiptais su Paul Troger freska. Freską galima apžiūrėti veidrodyje neužverčiant galvos į viršų (pagalvota apie žmones, kurie negali ilgai žiūrėti į viršų). Nuo vienuolyno terasų atsiveria magiškas vaizdas į Wachau slėnį. Vynuogynų laiptai tai kyla tai leidžiasi žemyn.

Gottweig Benediktinų vienuolynas

                      Pradedam kelionę per Žemutinę Austriją, Wachau vyndarių slėnį nuo Krems an der Donau iki Melk. Dabar reikia pasirinkti kuria Dunojaus puse važiuosim. Navigacija įkyriai siūlo rinktis 33 kelią, bet mes renkamės 3 numeriu pažymėtą kelią, nes norime apžiūrėti Weisenkirchen in der Wachau, Spitz, ir labiau pajusti turistus į slėnį traukiančią dvasią. Važiuojame lėtai, žvalgomės, sustojame Wachau slėnio miesteliuose, akimis sekame turistų laivus Dunojuje. Ir iš lėto gimsta mintis, kad reikės čia grįžti ir daugiau laiko skirti Austrijai. Trumpas sustojimas Melk, dėl laiko stokos tik apžiūrime senamiestį ir traukiame tolyn link dienos tikslo.

Wachau vyno slėnio vaizdai

                      Nuo Melk A1 keliu sukame link Bruck an der Grossglocknerstrase.  Nuo čia prasidės nuostabaus grožio 50 km Alpių kelio atkarpa. Įdomiausia važiuoti nuo Fusch link Heiligenblut, pasiekiant kulminaciją, Franco Jozefo aukštumoje ties Grosgloknerio viršukalne bei Pasterze ledynu. Artėjant link Grossglockner kelio, neapleidžia nuojauta, kad prasmegsime rūko pataluose. Dienos bilietas automobiliui kainuoja 35,50 Eur. Su bilietu gauname informaciją apie maršrutą, sustojimo taškus (12 informacinių taškų) ir apžvalgos aikšteles (www.grossglokner.at). Su viltimi kylame į kalną, kad pavyks pamatyti nors dalį Grossglocknerstrase grožio.  Kelio atgal nėra, teks įveikti serpantiną su 36 posūkiais.  Pakilus iki 1200m aukštį dar galime pasižvalgyti, bet debesys sparčiai leidžiasi ant mūsų kelio. Dar keli posūkiai ir matomumas per sprindį nuo nosies, temperatūra nukrenta iki +4 C. Dabar tik lieka vienas noras -  saugiai sugrįžti į kalno papėdę. Jei diena apniukusi, tai geriau pakeisti maršrutą. Nepamatėm didžiojo Alpių kalnų kelio kerinčio  grožio.

                      Nusileidę į slėnį ieškome nakvynės vietos Bergadler apartamentų Iselsberg-Stronach. Apartamentus randame už miestelio, tenka pasiklausti kelio, nes trūksta informacijos. Apartamentų Bergadler kainos ir kokybės santykis pranoko lūkesčius. Krištolinė vandens spalva vonioje, pasirodė net įtartina po gelsvai rusvo vandens namuose.

3 diena (Rugpjūčio 22d). Kelionė per Austriją ir Italiją. 572 km – 7 val vairavimo. Iselsberg-Stronach- Udine- Conegliano- Treviso – Bolognia- Montecatini Terme.

                      Pabundame anksti nuo ryškios saulės. Rytas šaltokas - tik +8. Atsiveria saulėti kalnai, kurių vakar nematėme per rūko akinius.  Bet šiandien jau kiti keliai -  laukia Italija. Pirmas planuojamas sustojimas Udine. Keliai Italijoje mokami. Kadangi turime pakankamai laiko, rankamės dalį kelių nemokamų. Pirmas sustojimas greitkelyje puodeliui espreso ( 2,20 Eur).

Rytas kalnuose

                      Udine – jaukus, su senamiesčio aikštėmis miestas. Į navigaciją įvedame turistų info centro adresą : Piazza Primo Maggio 7, Udine. Šalia TIC randame parkingą, gauname senamiesčio planą ir pradedame Italijos pažinimą. Senamiesčio grožis atsiveria nuo pagrindinės miesto aikštės piazza della Liberta: balto akmens pastatai ir skulptūros Venecijos gotikos stiliumi. Aikštė, laikrodžio bokštas, savivaldybės pastatas yra sukurti žymaus Venecijos architekto Andrea Palladio. Via Mercato Vecchio (Seno turgaus) gatve judame link Piazza Matteoti. Jaučiame Italijos miestų karštį, aikštės krašte pavėsyje valgome ledus ir žvalgomės aplink . Aikštėje seniausia mieste bažnyčia: Chiesa di san Giacomo (14 amžius). Vingiuodami senamiesčio gatvėmis  praeiname Piazza XX Settembre 1870, piazza del Duomo: katedroje išlikusios 14 amžiaus freskos. Nedidelis miestas apžiūrėtas per 2 valandas. Jei Udine yra jums pakeliui, sustokite ir  Venecijos gotikos architektūra tikrai pradžiugins.

Udine- Piazza della Liberta

                      Pakeliui į Treviso oro uostą pasirenku sustojimą Conegliano miestelyje. Važiuojame link TIC Piazzetta Aldo Moro, 12 Conegliano. Čia randame ir parkingą. Gatvėse kaitra dar didesnė. Apie 13 valandą prasideda pietų metas, todėl TIC jau nedirba, žmonių gatvėse nedaug. Tai gana patrauklus neturistinis miestelis. Apie 20 minučių lipame į kalvą link Conegliano pilies. Užlipę į viršų, muziejų ir pilį randame uždarytą, nuo kalvos žvalgėmės į nuo karščio išplaukusią miestelio panoramą.  Džiaugiamės suradę veikiantį barą su užkandžiais. Paliekame Conegliano dailininko Giovanni Battista Cima gimtinę ir jo madonas pastatų fasaduose.

Conegliano

                      Treviso oro uoste galutinai sukomplektuojame ekipažą ir skubame į nakvynės vietą Montecatini Terme viešbutyje „Da Vinči“ (Viale Bicchierai 31, Montecatini Terme) . Ir jau jaučiu, kad žodžiai Toskana, ramybė, šiluma, poilsis,  yra sinonimai, net ir dabar, pagreitinto gyvenimo tempo laikais, tikiuosi pamiršti rutiną ir kasdieninius rūpesčius. Gal atostogų metu sulėtinsim žingsnį. Montecatini Terme pasirinkome dėl patogios padėties ir gerų viešbučių kainų. Pirmoji vakarienė picerijoje Gori Cibus (Corso Giacomo Matteotti 97), pagal įvertinimus 8 vieta iš 37, staliuko lauke rasti nepavyko. Mieste daug turistų ir visi mėgaujasi maistu.

                     

4 diena (Rugpjūčio 23d). Kelionė po Toskaną. 147 km –2,5 val vairavimo.  Montecatini Terme- Lucca- Castelnuovo di Garfagnana- Montecatini Terme.

                                             
                      Pirmas rytas, kai niekur neskubame. Svarbiausi Toskanos regiono miestai: Florencija, Arezzo, Grosseto, Livorno, Lucca, Massa, Pisa, Pistoia, Prato ir Siena. Per metus regionas sulaukia iki 10 milijonų turistų iš viso pasaulio. Ir mūsų šeima įsiliejo į didžiulį turistų vandenyną. Informacijos apie Toskanos regioną yra labai daug, stengiausi perskaityti kuo daugiau sudarant maršrutą. Net 6 vietovės yra UNESCO paveldas.

                      Lucca – miestas, kuriame gimė kompozitorius Džiakomas Pučinis, jis dar vadinama 100 bokštų miestu. Lukos senamiestis aptvertas masyvia  akmenine siena. Ši XVI a. pradėta statyti raudonų plytų siena, vadinama Mura di Lucca, yra Renesanso laikų paminklas. TIC yra jau už akmeninės sienos prie Porta Elisa (Elisos vartai). Sukame ratus apie gynybinę Lukos sieną, ieškome vietos mašinai.  Neišdrįsome važiuoti į senamiesčio vidų ir ten ieškoti stovėjimo aikštelių. Gauname senamiesčio žemėlapį ir ramiomis gatvelėmis vingiuojame tarp senųjų pastatų, už posūkių netikėtai atsiveria St. Martin  katedra, nedidelės aikštės: piazza Napoleone, piazza San Michele ir kiti ilgaamžės miesto istorijos liudininkai. Kylame į šalia katedros esantį bokštą. Lukos gatvių voratinklis po truputį pildosi turistais, gatvės muzikantais, įvairiais žonglieriais ir juokdariais, kyla triukšmas ir kaitra. 

Lukos gatvės ir aikštės

 Aplink ovalią Amfiteatro aikštę stovi namai, žymėdami senojo amfiteatro ribas. Praėjimo arkos namų fasaduose simbolizuoja vartus, pro kuriuos kadaise gladiatoriai ir žvėrys patekdavo į arena. O dabartinė aikštė kitokia linksmybių vieta, žmonės mėgaujasi bendravimu, maistu ir geru vynu.

Lukos amfiteatro aikštė

Labai patiko, kad po kavinės skėčiu purškia vėsius vandens lašelius, taip ir norisi, kuo ilgiau mėgautis gaivumu. Išeidami iš senamiesčio dar žvilgtelim į Torre Guinigi apaugusį medžiais. Bokštas su sodu danguje buvo pastatytas 14 amžiuje, kai buvo populiaru turtingai šeimai turėti asmeninį gynybinį bokštą. Apžiūrėti Lucca senamiestį galima per 2-3 valandas.

Torre Guinigi

Vidurdienį važiuojame į Apuano Alpes. Kaitinant saulei į viršugalvį jau nekyla minčių pasivaikščioti kalnų takais. Pakeliui į Castelnuovo Di Garfagnana miestelį kalnuose pamatom viduramžių tiltą ponte della Maddalena, kuris labiau žinomos dėl savo legendos, kaip Ponte di Diavolo. Sustojame pasigrožėti asimetrišku tiltu per Serchio upę Borgo a Mozzano miestelyje.

Ponte di Diavolo

Castelnuovo Di Garfagnana - nedidelis miestelis šalia iš kalnų atbėgančios nedidelės Serchio upės, įkurtas VIII amžiuje. Pagrindiniai lankytini objektai: XII amžiaus Rocca Ariostesca pilis, XVI amžiuje pastatyta Duomo dei Santi Pietro e Paolo katedra, Kapucinų vienuolynas, Fortezza di Mont’Alfonso tvirtovė, pastatyta XVI amžiuje. Vidurdienis miestelyje – ramybės valandėlė, visi užsidarinėja langines, prasidėjo siesta. Tik keletas turistų drumsčia tylą. Suprantame , kad tikriausiai ir mums metas pailsėti. Grįžtame poilsiui į viešbutį prie baseino.

Castelnuovo Di Garfagnana

Šį pusdienį pasiliekame labiau pažinti Montecatini Terme. Montecatini Terme yra labai populiarus terminių baseinų kurortas Italijoje, o jo vandenų gydomosios savybės buvo žinomos dar XVI amžiuje. XVIII amžiuje buvo pastatyti iki dabar išlikę sveikatingumo centrai nepaprasto grožio interjerais: Tettuccio 1779 m., Bagno Regio 1773 m. ir Terme Leopoldine 1775 m. Žvalgaisi ir nesupranti, kaip įvairios figūros susiliejo į harmoniją, kuri šimtus metų džiugina visų akis. Keliaujant vėsesniu metų laiku, verta išbandyti terminius baseinus ir spa procedūras. Mes pasirenkame viešbučio baseiną ant gretimo namo stogo. Visai smagu gulėti baseine ir žvalgytis į namų stogus.

Pailsėjus keliamės į Montecatini Alto. Pasikėlimas funikulieriumi 1 asmeniui - 7,00 eur. Senasis Montecatini įsikūręs ant aukštos kalvos, nuo kurios gerai matyti visas slėnis. Miestas kūrėsi ant kalvos, kad apsisaugoti nuo aplink esančių pelkių, maliarijos ir pastovių kovų dėl valdžios tarp Lucca, Florence ir Pistoia. Tik kunigaikščiui Leopoldui išvalius slėnį nuo pelkių, buvo atrasti požeminiai terminiai vandenys. Montecatini Alto supranti , kad patekai į viduramžių miestą, su siauromis gatvelėmis, gynybinėmis sienomis, sargybos bokštais. Įdomiausias yra bokštas su 19 amžiaus laikrodžiu "Romėniško laikrodžio" stiliumi, kuriame yra tik 6 skaičiai (1,2,3,4,5,6).  Dabar viduramžių miestas traukia turistus restoranų gausa ir gero toskanietiško vyno taure.

 Po valandos leidžiamės į slėnį vakarieniauti. Šiam vakarui pasirenkame restoraną Piaza del Popolo aikštėje „Donchisciotte Montecatini“.  Jo įvertinimas yra 9 iš visų mieste esančių kavinių. Reikia net pastovėti eilėje, jei nesi rezervavęs staliuko. Mėgaujamės lengva vakariene : Raviolo di bufala al ragù classico, Risotto mantecato con porcino, Tortello ripieno di branzino con pomodorini al basilico. Nuostabus šiltas vakaras žvakių šviesoje.

5 diena (Rugpjūčio 24d). Kelionė po Toskaną. 200 km –3,5 val vairavimo.  Montecatini Terme- Pisa- Voltera  - Montecatini Terme.

                      Ryte pabundi ir giliai giliai įtrauki pinijų kvapą. Šiandien mūsų laukia Pisa ir Voltera. 50 km greitkeliu įveikiam per mažiau nei valandą. Navigacija greitai atveda iki Campo dei Miracoli, ir ieškome vietos automobiliui. Parkuojamės prie senamiesčio sienos. Nors vėliau supratome, kad buvo galima važiuoti arčiau, šalia paminklo Leopoldo I, parkingas kainuoja tik 0,60 eur/valanda.

                      Artėjant prie Stebuklų lauko, turistinė srovė vis tirštėja, ir jau nereikia jokių nuorodų, būsi nuneštas teisinga kryptimi.  Dar tik 10 valanda ryto, bet  Campo dei Miracoli jau pilna turistų, bandančių išgelbėti Svyrantį bokštą (Torre Pendente). Iki bokšto rekonstrukcijos, kuri pasibaigė prieš kiek daugiau nei dešimtmetį, bokštas buvo pakrypęs 5,5 laipsnio. Šiuo metu jis yra pakrypęs 3,99 laipsnio, o tai reiškia, kad šio bokšto viršūnė yra beveik 4 metrais nutolusi nuo pamatų. Akyse bokštas pasviręs daugiau nei nuotraukose. Svarbiausi aikštės  pastatai yra Duomo (katedra) ir krikštykla bei Campo Santo kapinės. Karštis ir žmonių galybė įveikia mūsų kantrybę, pradingsta noras keltis į svyrantį bokštą, ar stovėti eilėje dėl patekimo į katedrą. Pasidžiaugiame puodeliu espreso ir tolyn į kelią.

                      Išvažiavę iš Pizos SR 439 keliu pagaliau pamatome taip ilgai lauktus Toskanos atviručių vaizdus : keliai į sodybas su kiparisais, didžiuliai šiaudų ritiniai rausvo arimo fone.

 Mintimis grįžtu į tolimus laikus : jau 9 amžiuje prieš Kristų dabartinėje Toskanos teritorijoje apsigyveno etruskai. Šiandieninių turistų dievinamuose miestuose – Volteroje, San Džiminjane, Populonijoje – etruskai sausino pelkes ir pradėjo statyti pirmuosius namus. Voltera (Velathri – etruskų miesto pavadinimas) iškilusią ant kalno pastebėjome  iš toli. Etruskai siekdami apsaugoti savo teritoriją nuo priešų surentė 7,3 km fortifikavimo sieną.  Sukame ratus apie senąją miesto dalį, visi parkingai pilni. Pagaliau nusišypso laimė, šalia Porta Docciola randame laisvą vietą (apie senamiestį yra 7 parkingai). Dabar 150 m laiptais į kalną esant +33C  temperatūros. Gelbėja tik lengvas vėjelis ir aukštų pastatų pavėsis. Pažintį su etruskų miestu pradedame nuo Piazza dei Priori ir pagrindinės katedros Santa Maria Assunta (romaniškos architektūros fasadas su renesanso interjeru), sukame link Porta all`Arco ( seniausi ir geriausiai išlikę etrukų vartai). Sustojame trumpam poilsiui Via Matteottti gatvėje vienoje iš kavinių. Iš tolo apžiūrime masyvią 1474 m pastatytą masyvią Mediči tvirtovę, kuri dabar yra sustiprinto rėžimo kalėjimas.  Siauros kalvotos gatvelės, iš visur besismelkiantis karštis, rausvai rudos spalvos su kiparisų žvakėmis – tokia yra Toskana rugpjūčio mėnesį.

Voltera

                      Grįžtant, netikėtai prieš La Sterza gyvenvietę pamatom nuorodą link Andrea Bocelli Teatro del Silenzio. Sustoti kelkraštyje nėra vietos net trumpam. Bet per akimirką supranti kokia amžinybės atmosfera supa kraštovaizdį. Tikriausiai, todėl kartą metuose užburtos minios Andrea Bocelli gerbėjų atkeliauja į Teatro del Silenzio.

6 diena (Rugpjūčio 25 d). Kelionė po Toskaną. 210 km –3 val vairavimo.  Montecatini Terme- La Spezia – Lerici - Montecarlo  - Montecatini Terme.

                      Šiandien keliaujame į Cinque Terre.  8,30 išvažiuojame link La Spezia. 100 km greitkeliu prabėga akimirksniu žvalgantis į medžiais apaugusias kalvas. La Spezia prisiparkuojame požeminiame parkinge netoli geležinkelio stoties. Saulė jau kepina negailestingai. Įbėgame į traukinių peroną ir pamatome susirangusią eilę lyg spagečiai puode prie Cinque Terre Point. Visi kantriai stovi eilėje norėdami įsigyti Cinque Terre Card. Nesuprantu kada tie turistai atostogauja. Dar tik pusę dešimt, o jų visur tiek daug. Bandau suprasti kas mūsų laukia. TIC gaunu informaciją, kad eilėje stovėsim apie dvi valandas, ir net du pėsčiųjų keliai iš keturių yra uždaryti (tarp Corniglia  ir Manarola, bei Manarola – Riomaggiore). Keturių asmenų šeimai nuvažiavimas ir pasivaikščiojimas kainuotų apie 100 eurų. Bandome neprarasti vilties, bet valandą išstovėjus eilėje, ir jai judant super lėtai, nusprendžiame pakeisti dienos planą.

                      Važiuojame prie jūros į pliažą. TIC rekomenduoja nedidelį miestelį Lerici – Ligūrijos Rivjeroje. Lerici pasitinka užimtais parkingais. Keletas ratų aplink senamiestį ir randame vietelę pačiame centre. Parkingo kaina  - 2,50 eur/valanda. Pliažas tęsiasi palei visą pakrantę, bet daug žmonių susirangę ant akmenų lyg salamandros. Tuoj paaiškėja keisto vaizdo priežastis:  įėjimas į smėlio pliažą kainuoja 16,00 eur asmeniui, už gultą ir skėti reikia mokėti papildomai (skėčio ir gulto kaina jau neįdomi). Prabangus, privatus Eco del Mare paplūdimys. Viešajame paplūdimyje ir mes susirandame keletą didesnių akmenų, ir įsitaisome ant jų.  Vanduo ir dangus neapsakomo žydrumo. Porą valandų pramirkstame vandenyje. Apsižvalgome po Lerici senamiestį, kylantį į kalną . Gynybinė pilis nuo 1152 metų saugojo La Spezia įlanką, o dabar pilyje įsikūręs paleontologijos muziejus.

Lerici

                      Pasinaudoję lankstinuku Strada del Vino, susitariame dėl vyno degustacijos anglų kalba Fattoria di Montechiari Montecalo (LU) apylinkėse. Vieną svarbią smulkmeną praleidome, nepasidomėjome - degustacijos kaina. Fattoria di Montechiari įsikūrusi ant kalvos tvirtovės vietoje, užima 22 ha kalvos šlaito, iš kurių 10 ha sudaro Chardonnay, Pinot noir, Sauvingnon, Cabernet Sauvingnon, Cabernet Franc ir tradicinės raudonos Sangiovese vynuogynai. Pasitinka malonus šeimininkas, mūsų jau laukia dar keletas degustacijos dalyvių. Šeimininkas nuoširdžiai vedžioja po visą ūkį, vynuogynus, vyno rūsius, pasakoja apie vyno gamybos procesą. Mums labai įdomu, kaip laistomi vynuogynai. Gauname atsakymą, kiek dievas duoda, o šią vasarą dievas davė 3 valandas. Drėgmės atneša rytinis rūkas nuo jūros, drėgmę saugo specialūs priedai į dirvožemį. Sužinojom keletą faktų, kuo mažesni putojančio vyno burbuliukai tuo jis ilgiau išlaikytas. Balti vynai brandinami 7 mėnesius, o raudonieji vynai – iki 16 mėnesių. Degustacijos salė įrengta Toskanos stiliumi. Prie vynų mums patiekia vieno kąsnio užkandžių, alyvuogių ir aliejaus. Fattoria di Montechiari galima įsigyti vynus ir aliejų (http://www.montechiari.it/)

Fattoria di Montechiari 

Kelionė, tai pats protingiausias ir maloniausias būdas susipažinti su ypatinga ir svetinga Italijos sritimi, pačiam atsidurti šitame mikrokosmose, turinčiame savotišką skonį, ir lėtą vyno degustavimo ritmą. Toskanos negalima neįsimylėti, ten apsilankęs palieki gabalėlį savo sielos, o vietoj jo pasiimi dalelę Toskanos dvasios.

Ligūrijos perlai. Camogli

2016 m. Birželis

                 Laikas bėga taip greitai, kad palyginimo tam jau nerandu. Suprantu, kad po truputį trinasi iš atminties kelionės detalės ir gal būt kitiems keliautojams reikšmingos smulkmenos. Maršrutas žinomas ir patikrintas prieš kelis mėnesius. Rytinis skrydis iš Palangos į Kopenhagą, kaip visada populiarus, greitas ir patogus. Kelios valandos Kopenhagos oro uoste prabėga žvalgantis per langus, stebint pamestus lagaminus krovimo metu. Niekas neskuba pasimetusio lagamino paimti, vieni jį tik patraukia į šoną nuo važiuojamos dalies, sekantis krovikas pagaliau jį paima nežiūrėdamas į etiketes (viltis lagaminui suspėti į savo lėktuvą tirpsta), po kiek laiko matyt persigalvoja ir pasižiūri į lagamino kelionės bilietą. Skrydis iki Milano apie 2 valandas, pralekia kalbant su kolege ir žiūrint filmus. Iš Malpensos oro uosto į Milaną vykstame autobusu (bilietas 8,00 Eur). Centrinė Milano stotis – didžiulis skruzdėlynas, bet surandame sau poilsio kampelį. Dar lieka viena užduotis, laiku patekti į tau skirtą traukinį. Agentūros nupirktuose bilietuose trūksta informacijos, prie įvairių informacijos langelių bandome išsiaiškinti traukinio numerį. Pagaliau lekiame į Genova, ten mūsų laukia kolegė, kuri nuveš iki Camogli (Genova – Camoli apie 30km). Ir vėl nepaaiškinamas agentūros darbuotojų elgesys: Camogli turi traukinių stotį ir joje sustoja traukiniai iš Milano, o mums buvo paaiškinta, kad ten tarpmiestiniai traukiniai nestoja. Kartais labai norisi, kad profesionalas suplanuotų nors dalį tavo kelionės, kadangi tokių žmonių trūksta, interneto vandenyne stengiuosi nors kiek padėti kitiems. Keliauti traukiniais Italijoje yra labai paprasta ir nesudėtinga. Populiariausia kompanija Trenitalia, jų tinklapyje savarankiškai galima pirkti bilietus ( http://www.trenitalia.com/). Be to traukinių stoties kasoje visada galima įsigyti bilietus.

                      Kelios valandos su knyga rankoje ir mes Genujoje. Luisa mūsų jau laukia stoties aikštėje. Pasirenkame ilgesnį, bet palei pakrantę (SS1) kelią. Ligūrijos magija – vešli augmenija, bugenvilijų žiedai, miesteliai laiptais besileidžiantys į jūrą.

Miestelis prie miestelio susijungia į nesibaigiantį pakrantės miestą. Po valandos pasiekiame Camogli, privažiuoti prie viešbučio Casmona nėra galimybės. Keliauti čia patogiau be mašinos, stovėjimo aikštelės mokamos ir nedidelės.

Camogli             

                      Camogli – vienas iš Ligūrijos perlų, Golfo Paradiso viduryje, apsuptas alyvmedžių, jūrinių pinijų ir įspūdingų vaizdų. Nuplovusios kelionės dulkes, skubame įkvėpti švelnaus Viduržemio jūros kvapo. Palei pakrantę driekiasi Via Garibaldi promenada, su viliojančiais žuvies restoranais, suvenyrų krautuvėlėmis ir atostogas saugančia ramybe. Žiūrint į Camogli iš jūros pusės galima apsvaigti nuo spalvotų namų (žali, rožiniai, geltoni ir oranžiniai) lyg vijokliai lipančių į kalną. Miestelio vardo kilmė „Casa delle Mogli“ (žmonų namai), pagerbtos moterys, kurios saugojo ir prižiūrėjo miestą, kol jų vyrai keliavo jūromis. Ryškios pakrantės namų spalvos padėdavo jūrininkams surasti gimtą krantą. Miestas klestėjimo laikotarpiu turėjo tūkstantinį laivyną ir buvo vadinamas baltų burių miestu.

                      Pirmą vakarą  apėjome pėsčiomis visą miestelį ir pakrantėje pasirinkome Xodo barą trumpai vakarienei. Visada smagu stebėti aplinką sėdint pakrantės bare : visai šalia maudosi vaikai vakaro bangose, saulė po truputį slepiasi už Drakono pilies. Uostas pilnas įvairiausių laivų: turistinių ir žvejų laivelių, tradicinių  medinių „gozzi“ iki didelių „Pescherecci“, skirtų komercinei žvejybai. Čia yra visos galimybės nusipirkti tikrai šviežią žuvį iš laivo apie 17 valandą, kai jie sugrįžta į uostą.

Camogli uostas

                      Antra diena prasideda susitikimais San Giorgio vardo jūriniame koledže. Pusdienis pralekia ir mes jau akmenuotame pliaže. Privalumas – pakankamai didelis pliažo plotas skirtas naudotis nemokamai. Tai yra didžiulė retenybė Italijos pakrantėje.  Tik valandą pasidžiaugėme akmenų masažu ir jūros voniomis, nes mano perbalusi oda smarkiai parausta. Keliaujame pėsčiomis 3km į Recco – gastronominę Ligūrijos sostinę, garsėjančia fokačia su sūriu. Jūra, kalnai, žaluma ir praeities architektūra apsuka galvą. Vakarienę užsisakome restorano terasoje įrengtoje ant uolos krašto. Kartais išsipildo gimtadienio svajonės. Tiesa, staliuką restorane Ostaia da o Sigu rezervuojame telefonu. Nuostabus vakaras šnekučiuojantis, stebint jūros bangas ir bandant naują skonį: baltą Pigato vynuogių vyną (auga tik Ligūrijos regione). Žuvies patiekalai čia kainuoja apie 25,00 Eur. Birželio vakaras lepina švelnia šiluma ir akimirkomis, kai diena virsta naktimi.

                      Ryte pabundu nuo besitrankančių bangų į krantą ir vandens šniokštimo per akmenis. Pirmiausia puolu prie lango įrašyti tuos garsus ir vaizdus. Pasisuko vėjas ir pasikeitė oras, gyvenant prie Baltijos jūros tai yra įprasta, tačiau sunku patikėti , kad ir čia veikia tie patys dėsniai. Pirma dienos pusė užimta San Giorgio koledže. Kadangi patiko keliauti traukiniais vykstame į Sestri Levante (Cingue Terre palieku kelionei su šeima). Nuo Camogli iki Sestri Levante 25 km ir 40 min. traukiniu. Traukinys bėga per mažus pakrantės miestelius, pliažus. Sestri Levante dailus Ligūrijos miestukas, kurį labiau mėgsta ir lanko patys italai. Tai miestelis užbūręs tokius rašytojus kaip lordas Baironas ir Andersenas. Apsnūdęs žvejų kaimelis išaugo į dar vieną Ligūrijos perlą apsuptą kalnų ir senųjų Genujos aristokratų vilų. Pirmiausia einame link Fėjų įlankos pliažo. Mus pasitinka promenada palei pakrantę ir didžiulis smulkių akmenukų ir tamsaus smėlio paplūdimys. Oras visai netinkamas paplūdimiui, vėjas gena debesis ir smulkus lietutis išveja mus į senamiestį. Kitoje senamiesčio pusėje Tylos paplūdimys ir įlanka. Tylos paplūdimys – baltas smėlis, tai retenybė Ligūrijos pakrantėje. Birželio orai neprognozuojami, bet turistai vis tiek šmirinėja siauromis gatvelėmis su spalvotomis ledų porcijomis. Vis tik lietaus emocija neužgožė Sestri Levante grožio.

Sestri Levante

                      Traukiniu grįžtame atgal į Camogli. Prie traukinio bilietų pirkimo automatų visur kabo perspėjimai apie kišenvagius, pataria saugoti pinigus ir nesinaudoti paslaugių žmonių pagalba, dėl informacijos kreiptis tik į stoties darbuotojus. Vietą vakarienei išsirenkame uosto krantinėje „Vento Ariel“ restorane. Po truputį sugrįžta šiluma, leidžianti vakaroti prie jūros. Besileidžiant saulei didžiulės bangos vis dar daužosi į krantinę, iš lėto prasideda aperityvo metas, vienišas muzikantas su akordeonu įsitaiso pakrantėje.

                      Įsibangavusi jūra per naktį nespėjo nurimti. Todėl planas nuvykti laivu iš Camogli į Portofino aplankant Punta Chiappa ir San Fruttuoso vienuolyną nepavyksta. Lieka sudėtingesnis kelias į Portofino, traukiniu iki Santa Margherita Ligure (2,10 EUR) ir autobusu į Portofino (4,00 EUR). Prie autobuso į Portofino jau laukia didžiulė minia žmonių. Supratau , kad patekom į spąstus. Apie pusę valandos suspaustos lyg silkės bačkoje ir tekant prakaitui per nugarą, važiavome nuostabiai gražiu keliu. Šį kelią turistai bando įveikti ir pėsčiomis, ir dviračiais, ir tai visai nesunku padaryti iki Paraggi, vėliau kelias labai susiaurėja ir pėstiesiems tiesiog nelieka vietos. Jei yra noras Portofino parką ir iškišulį išvaikščioti pėsčiomis, kiekvienas Turistų informacijos centras turi paruoštus lankstinukus su išsamiais aprašymais.

                      Išlipus iš autobuso vėl atsidūrėm žmonių minioje ir tas srautas nunešė į centrinę aikštę prie vandens Martiri dell Olivetta. Portofino vietovė išpopuliarėjo 20 amžiaus viduryje, kai ją pamėgo kino ir sporto žvaigždės, politikos garsenybės. Todėl nenuostabu, kad gatvėse gausu paparacų. O aš bandau suvokti, kodėl žmonės čia veržiasi ir kas juos traukia. Calata Marconi krantine patraukiame iki įlankos krašto. Krantinėje daug restoranų ir kavinukių, kurių mažyčiai staleliai, sustatyti krantinėje. Ir mūsų turistų srautas žingsniuoja pro tuos staliukus, fotografuojasi.

Portofino

Gal būt vakare , kai iš Portofino išvyksta vienadieniai turistai, restoranų žvakėmis apšviesta krantinė mirguliuoja vandeny, ir  atsiveria tikrasis grožis. Grįžtame atgal ir apžiūrime jachtas ir laivus įlankoje iš kitos krantinės pusės. Turistus iš kruizinio laivo kateriais veža į krantą. Poilsiautojų nutūpta krantinė, sukišusi galvas į telefonus, nes free WiFi veikia labai gerai, kas vis dar yra didelė retenybė Italijoje. Nusprendžiame apžiūrėti Portofino ir San Giorgio bažnyčią nuo kalvos. Tikrai verta tai padaryti, nes iš viršaus atsiveria visai kiti pojūčiai.

Portofino

                      Iš Portofino į Santa Margherita Ligure plaukiame laiveliu (6,50 EUR). Čia jau pamatome nors akmenuotą bet pliažą. Nežinau kodėl, ar kad birželis dar ne sezonas, ar tiesiog čia tokia tvarka, bet už pliažus mokėti nereikėjo. Skėčių ir suolelių vienai valandai nuomotis nematėme prasmės. Bet Santa Margherita Ligure pliaže, promenadoje pasirodė įkyrieji prekeiviai. Tai mes kuo greičiau einame link senamiesčio. Santa Margherita Ligure – elitinių atostogų sostinė 20 amžiaus pradžioje ir dabar atsispindi elegantiškuose Liberty stiliaus viešbučių fasaduose. Pasižvalgom po Caprera aikštę (grindinio mozaika sudėta iš mažų akmenukų), aplankom Santa Margherita d`Antiochia bažnyčią. Ir netoliese sutūpiam pasimėgauti Vermentino of Tigullio vyno taure (žymiausias rytų Ligūrijos baltas vynas). Neskubėdamos einame link stoties, žvalgomės į parduotuvių vitrinas. Parduotuvės nelabai laikosi darbo grafiko, panašu, kad dirba kai padidėja turistų srautas. Ir kas labiausiai nustebino , kad vyriškų drabužių parduotuvių kiekis didesnis nei moteriškų drabužių.

Santa Margherita Ligure

                      Dar keletas žingsnių per Camogli promenadą, pasivaikštome ant molo ir pasigrožim Santa Maria Assunta bazilika. Baigiamoji projekto vakarienė susidėjo iš trijų dalių (pilnos porcijos): užkandžių lėkštė iš jūros gėrybių ir įvairios žuvies, pirmasis patiekalas gnocchi su špinatais, antras patiekalas šviežia Ligūrijos žuvis . Greitai ir lengvai prabėgo kelios dienos Ligūrijos pakrantėje.

Camogli

                      Viskas turi pradžią ir pabaigą. Ryte vėl nenormalaus dydžio bangos daužosi į krantinę. Nusprendžiame pasikeisti traukinio bilietus ir į Milaną išvykti iš Camogli ( kaina 30,00 EUR ). Iki lėktuvo skrydžio turime nemažai laisvo laiko, bet palikti daiktus saugojimo kambaryje Milano Centrale stotyje nesiryžome. Tiek kelionių patirtis po Italiją, tiek kolegos italai nepatarė atiduoti saugoti daiktų stotyje. Atvykus į Malpensa oro uostą sužinome , kad dėl SAS pilotų streiko, mūsų reisas atidedamas 2 valandoms. Truputį atsirado nerimas, kad vakare galime nespėti į Palangą, bet skrydis yra jungtinis. Turime laiko oro uosto parduotuvėms ir barams. Lėktuvas nusileidžia likus 15 – 20 min iki skrydžio į Palangą. Mums tiesiog reikia nubėgti iki reikiamų vartų. Dabar galiu pasakyti, kad 20 minučių yra per mažai norint persėsti į kitą lėktuvą. Kai su kolege pasiekiame reikalingus vartus, paaiškėja, kad jie ką tik užsidarė ir mes liekame Kopenhagoje. Atrodė, kad paskutiniam reisui į Palangą, kelios minutės neturi įtakos. Kopenhagos oro uosto tarnybos dirbo be priekaištų, gavome mums priklausančius paketus, talonus ir taksi išvažiavome į Radisson Blu Royal Hotel. Taksistui net nereikia sakyti, į kurį viešbutį tave vežti. Saldus miegas nuplauna nuovargį.

·         Jei norite prabangioje ramybėje vasarą grožėtis Ligūrijos pakrante tai Camogli ir Sestri Levante yra jūsų miesteliai.

·         Jei patinka vasarą grūstis turistų sraute rinkitės Portofino ir Cingue Terre. Vėlyvas ruduo praretina turistų gretas.