Keliame atostogų bures. Lenkija. Vokietija

Didžioji dalis buriuotojų – turistų seniai išmaišė Pietų Baltijos krantus. Ir mūsų nedidelė komanda nusprendė aplankyti Pietų Baltiją. Į kelionę leidžiamės su laiko ir burių patikrintais draugais. Šios kelionės tikslas – Ščecino marios ir Riugeno sala.

Birželio 22 d. 17 val  pučiant pietvakarių vėjui išeiname pro Klaipėdos uosto vartus Lebos (250⁰⁾  kryptimi. Pirmosios buriavimo valandos prabėga greit, saulė leidžiasi 22,45 val ir įveikta 30 mylių. Adaptacija prie bangavimo, vėjo stiprumo ir krypties vyksta iš lėto. Nusileidus saulei rimsta vėjas, burinės jachtos greitis mažėja, o vanduo darosi vis tamsesnis. Jau žinau kaip pavadinsiu atostogų filmuką: „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis“ Nurimus vėjui likutinė banga pakankamai didelė, plaukti į priekį vis sunkiau. Jungiame variklį ir vairą atiduodame autopilotui (21 valanda su varikliu).

Išsisupus plačiai Baltijos jūra

Birželio 23 d. Saulė teka 4.40 val. Rytas mus pasitinka visišku štiliumi. Artėjame prie Lebos. Leba- tai šiaurės Lenkijoje esantis kurortinis miestelis, garsėjantis įspūdingomis smėlio kopomis. Ką veiksime Leboje suplanuosime jau įsikūrę uoste. Lebą pasiekiame po 25 valandų, įveikus 144,38 jūrmyles (vidutinis jachtos greitis 5,8 mazgai). Lebos uosto vartai apsaugoti nuo vyraujančių vėjų, bet molai taip arti, kad įplaukiant jaučiuosi lyg ant scenos. Jachtų uostelis šalia įplaukos Lebos upėje, apsaugotas nuo jūros vėjo.  Randame laisvą vietą savo laivui. Baseino gylis nuo 1,5m iki 2,5 m. Vienos paros stovėjimo kaina 55 zlotai 34 pėdų jachtai. 

Lebos jachtų uostas

Bet Bocmanate nėra banko kortelių skaitytuvo ir eurais sumokėti nėra galimybės. Artimiausias bankomatas už vieno kilometro. Nusiprausus sūrų jūros vandenį ir pakėlus Aperolio taures už įveiktą pirmą etapą, sugrįžta šypsenos. Traukiame pasižvalgyti po seną žvejų kaimelį transformuotą į kurortą. Kurorto centre – Kosciuškos pėsčiųjų gatvė, primenanti Palangos Basanavičių. Dėmesį labiau patraukia Lebos upės krantinėje esanti Wybrzeze gatvė. Čia susitelkę žuvies pardavėjai, restoranai. Akys raibsta nuo žuvies pasiūlos. Ir mes prisėdame pasmaguriauti siūlomais žuvies patiekalais. Lėtu žingsniu grįžtame į jachtų uostelį. Trumpiausios nakties šventės ženklų nematyti, nėra Joninių laužų. Vakarėjant dar pasižvalgome po šalia plytinčius vienus švariausių ir plačiausių šalies paplūdimių. Neįprastas keliaujančias kopos, didžiuosius smėlio kalnus, siekiančius iki 42 m aukščio – pamatyti nespėjame.

Birželio 24 d. etapo tikslas – Kolobžegas (Kolobrzeg). Uostelyje degalinė neveikia, gauname patarimą plaukti į miestą. Ryte vyksta prekyba šviežia žuvimi iš laivelių. Pasisukinėjame Lebos upėje, kuro kolonėlės nerandame ir keliame bures jūroje. 

Buriavimo programa ir locija praneša , kad šalia Lebos pakrantės yra nacionalinio parko teritorija jūroje. Nacionalinio parko teritorija užima 2 jūrmyles nuo kranto, todėl esame perspėti, kad reikia plaukti didesniu atstumu nei dvi jūrmylės. Pučiant palankiam vėjui keliame genakerį, lekiame bangomis su 14 mazgų vėju. Ties Ustka pažymėta karinė zona. Vietiniai patikino , kad šiuo metu karinės pratybos nevyksta. Tačiau girdime kažkokius dundesio garsus ir nežinome ar vyksta pratybos, ar griaustinis netoli. Norint turėti tikslią informaciją, reikia klausyti radio bangomis skelbiamus pranešimus anglų kalba. Vėjas stiprėja ir jachta išvysto maksimalų greitį iki 11,2 mazgų. Pučiant 20 mazgų vėjui halsuoti nepavyksta, buvome praradę laivo kontrolę (trūksta vyriškų rankų). Sprendimas- nuleisti genakerį, padaryti halsą ir vėl pakelti genakerį. Darbo daug, bet laikas bėga greičiau. Pagaliau įveikus 89 jūrmylias 23 valandą pasiekiame Kolobžegą. Plaukiame Persantės upe iki jachtų uostelio. Išgirstame žmogaus pagalbos šauksmą. Pamatome , kad žmogus negali grįžti į uostą, nes neveikia vandens motociklo variklis. Numetame jam virvę ir tempiame į uostą. Jau vėlus vakaras, džiaugiamės radę laisvą vietą laivui ir galimybę nusiprausti.

Birželio 25 d. Ryte apžiūrime Kolobžego marina. Tai atnaujintas jachtų uostas, tvarkingos sanitarinės patalpos (tokių WC patalpų kaip Lietuvoje Europoje sunku surasti). Čia galima išsinuomuoti jūrinę jachtą. Jachtos stovėjimas kainuoja 12,00 eur/para, bet atskirai reikia mokėti už vandenį, elektrą ir dušą (5zl/5min). Truputį nepatogu.

Traukiame apžiūrėti miesto. Iš kart pastebime, kad gyvenimas mieste sukasi aplink uostą, betoninį tiltą ir promenadą, kuria gali vaikštinėti nuo ledainių iki alaus sodų ar suvenyrų parduotuvių. Kolobžegas traukia turistus dėl savo istorinės architektūros: XVII a. švyturio ir gotikinės Šv .Marijos bazilikos. Neo-gotikos dviejų aukštų rotušė buvo pastatyta ant senosios rotušės pamatų. Pastatas primena viduramžių gynybinį bokštą su vidiniu atviru  kiemu. Pagrindinis bokštas sumūritas iš raudonų plytų ir papuoštas  miesto herbu. Senamiestyje daug spalvotų fontanų, prižiūrėtų gėlynų. Poilsiautojai mielai leidžia laiką gausiose senamiesčio užeigose. Kolobžege ilgiausias gelžbetoninis molas Lenkijoje, jo konstrukcija yra 220 m ilgio. Smėlio paplūdimiai čia platūs, švarūs ir prižiūrimi, jie tęsiasi apie 12 kilometrų. Viduramžiais ši vieta buvo tvirtovė, o garsiosios druskos kasyklos, kurių daugelis yra netoli miesto, yra plačiai žinomos nuo VII a.

Kolobžegas

Vidurdienį paliekame turtingą istorijomis miestą ir sukame link Svinouiscis (vok. Swinemünde). Per dieną įveikiame 55 jūrmyles, vidutinis jachtos greitis 5,96 mazgai. Svinouiscis – uostamiestis, turintis didžiausią ir moderniausią keltų terminalą Lenkijoje. Įėjimas į Svinos upę apsaugotas molais, patogu nusileisti bures. Įplaukiant laivus pasitinka navigacinis malūnas ir aukščiausias švyturys (68m) Baltijos jūroje.  Kadaise Svinos upė buvo apsupta žvejų kaimelių, vėliau apsaugota gynybiniais įtvirtinimais – fortais. Jachtų uostą randame greitai, bet dideliame uoste nelengva rasti tuščią vietą švartuotis. Kaimynai nuo vokiečių jachtos pasisveikina lietuviškai „Labas vakaras“. Google vertėjas padeda susipažinti su kaimynais.

Jachtos stovėjimo kaina – 73,00 zl/para. Bet už likusias paslaugas vėl mokame atskirai. Tavernos uostelyje užsidaro 22 valandą, todėl vakarienę gaminame laive.

Svinouiscis jachtų uostas

Birželio 26 d. pažadina tvankus karštis. Po pusryčių dalis komandos eina į miesto centrą. Pasilieku jachtų uostelyje, nesveikas karštis man sunkiai pakeliamas. Vis tik Svinouiscis yra pramoninis uostamiestis, ir keliaujant link Vokietijos tinkamas trumpam poilsiui. Patogu įsipilti kurą.

Patekimas į Ščecino marias yra per Kanał Piastowski. Jis buvo iškastas 1874-1880 m., siekiant pagerinti navigaciją tarp Baltijos jūros ir Ščecino uosto. Kanalas tęsiasi 8 kilometrus ir maksimalus jo gylis yra 10,97 m. Prieš 130 metų priimtas sprendimas pasiteisino su kaupu: du skirtingi miestai sudaro vieną didžiausių uosto kompleksų Baltijos jūroje.

Šios dienos kelionės tikslas – Ueckermunde (Vokietija) prie Ščecino marių. Kanalu plaukiame lėtai, tvyro nesveikas karštis. Vėjas labai silpnas ir pučia į nosį. Vanduo lygus lygus susijungęs su dangumi. Iš lėto atsiveria marios. Vidutinis marių gylis apie 3,8 m, todėl reikia atidžiai stebėti navigacinius ženklus ir laikytis Navionics programoje pažymėto maršruto. Navigacinių ženklų nėra daug, bet tikrai nesunku orientuotis pagal buriavimo programą. Tinklų nesimatė daug, visi tvarkingai pažymėti. Vis tik darome išvadą, kad marios nėra tinkamos buriavimui. Plaukti siauru farvateriu, stebėti ženklus ir gylius – nėra buriavimas.

Įplaukiant į Uecker upę sukilo vėjas iki 10 metrų, o upės plotas tik 15 m, bet jachtų uostelis Lagunenstadt Ueckermunde arti įplaukimo ( 500m ). Marina Lagunenstadt Ueckermunde yra pažymėta ir žemėlapyje ir Navionics programoje. Nors marina turi 380 vietų jachtoms, priklydusiam svečiui rasti laisvą vietelę yra sunkoka. Švartavimosi vietos pasuktos 90⁰ kampu, be to tarpai atskirti mediniais poliais. Pučiant vakarų vėjui pataikyti tarp medinių polių  yra beveik neįmanoma.  Švartuojamės šonu, pagalbos nesulaukiame, tik žioplių iš viešbučio balkonų. Stovėjimo kaina – 20,00 Eur. Už naudojimuosi  dušu papildomas mokestis ir užstatas 25,00 eur už dušo kortelę. Įplaukdami pastebėjome šalia esantį pliažą. Niekada negalvojau, kad teks gyvenime maudytis  Ščecino mariose. Vanduo švarus, šiltas ir kraujasiurbių uodų, mašalų nėra. Įsikūrę ir atsigaivinę, einame į miestelio centrą. Iki Ueckermunde centro apie 2,5 kilometro, einame šalia drėkinimo kanalų (visa dirbama žemė išvagota drėkinimo kanalais). Šalia miestelio centro Uecker upėje randame prišvartuotų jachtų. Mes neturėjome informacijos apie ten esančius jachtų uostelius ir rizikuoti plaukiant upe užšokti ant seklumos, nesinorėjo. Vėliau Lagunenstadt uostelio harbormaster sakė, kad galėjome plaukti į centrą (kylis 1,9 m).

Ueckermiunde – istorija prasidėjo nuo mažo žvejų kaimelio, vėliau išaugo gynybinė pilis, sauganti nuo užpuolikų. 19 am. pradžioje atradus geležies rūdą, prasidėjo Ueckermiunde klestėjimo laikotarpis. Miestelis garsėjo laivų statyba, geležies gamyba, molio plytomis. Pasižvalgę po senamiestį, prisėdame Ueckermiunde Brauhaus pasimėgauti naminiu alumi gaminamu vietoje. Tamsus alus labai skanus. Jau ir pamiršome šiandien įveiktas 22 mylias per marias.

Ueckermiunde

Birželio 27 d.  Šios dienos tikslas buriavimas Peenestrom sąsiauriu iki Kroslin. Jau žinome , kad mūsų laivo kelyje yra du pakeliami tiltai. Todėl pati svarbiausia informacija, kuriuo metu tiltai yra pakeliami. Ueckermiunde uostelio harbormasteris duoda mums reikalingą informaciją. Išeiname iš uosto 9.30 val kad suspėti į pirmo tilto pakėlimą 12.45 val prie Zecherin. Mariose pučia 20 mazgų šiaurės vakarų vėjas. Beidevindas stiprėja iki 22 mazgų. Gyliai mariose mūsų jachtai ribiniai. Pakeliame grotą ir plaukiame su varikliu. Stebimės kaip įsisiūbuoja bangos, jos kyla vis aukščiau ir aukščiau. Nuleidžiame grotą, plaukiame tik su varikliu. Tinklai šalia farvaterio. Jeigu tinklo galuose yra po vieną raudoną vėliavėlę, tai tinklas yra vieno metro gylyje. Jeigu viename pastatyto tinklo gale yra dvi vėliavėles nedideliu atstumu, tai tinkas yra pusės metro gylyje. Stengiamės laikytis bojomis nužymėto kelio ( bojos yra be šviesų, vadinasi sutemus nebūriuojama). Praeiname 1945 m. sunaikinto geležinkelio Karnino tilto keltuvo (Karniner Brück) liekanas. Tilto griuvėsiai yra lyg paminklas Vokietijos inžinerijos istorijai. Prie Zecherin pakeliamo tilto atplaukiame 12.10 val, iki tilto pakėlimo liko 30 minučių. Nusprendžiame inkaruotis, išsiverdame kavos ir stebime atplaukiančias jachtas, besirikiuojančias į eilę. Pustelėjus stipresniam vėjui gūsyje iki 25 mazgų, nutraukia mus nuo inkaro. Lygiai 12.45 stabdomas mašinų važiavimas per tiltą ir pakeliamas tiltas. Mūsų pusėje pakeliamo tilto laukia aštuonios jachtos, ir žalias šviesaforas pirma užsidega mūsų pusėje. Staiga visos jachtos startuoja tokiu greičiu lyg būtų paskelbtos varžybos, ar nespėtume ir vartai užsidarytų. Praplaukus pakeliamą tiltą,  reikia vėl laikytis bojų, nes žingsnis į šoną ir tu ant seklumos.

 Vėjas leidžia išsivynioti  genują, įgauname sparnus ir pirmaujame lenktynėse. Peenestrom sąsiauryje marinos įrengtos mažuose kaimeliuose, bet tinkamos tik šverbotams dėl mažo gylio pakrantėje. Plaukiant link Wolgast pasitaikė ilgi atstumai, kai prietaisai rodė gylį po kylui  0,00m. Todėl plaukimas labai atsargus, negali atsipalaiduoti.

Wolgast – Pomeranijos kunigaikščių miestas, priklausantis Hanzos miestų sąjungai. Wolgast - išliko žavus senamiestis su siauromis viduramžių gatvelėmis. Prie Wolgast pakeliamo tilto atvykome  anksti, laukti reikės apie dvi valandas. Todėl turime laiko pasivaikščioti, pasėdėti Rotušės aikštėje  su kava ir desertu. Tie laivai, kurie laukia tilto pakėlimo švartuojasi išorinėje salelės pusėje, o sąsiauryje vietos skirtos vietiniams laivams. Harbormasteris parodo kur galima prisirišti laivą. Prieš tilto pakėlimą jau būriuojasi nemažas kiekis įvairiausių laivų. Iki Kroslin jachtų uosto lieka penkios mylios. Jas įveikiami neskubėdami.

Wolgast

Kroslin jachtų uostas labai didelis, bet rasti laisvą vietą nėra lengvą. Švartuotis galima ten, kur ant žalios kortelės parašyta „laisva“. Laivo stovėjimo (su dušo paslauga) kaina – 31,00 eur. Stovėjimo vietos atskirtos metaliniais stulpais, todėl švartavimasis skiriasi nuo mums įprasto. Svarbu: reikia turėti pasiruošus virves su kilpomis švartavimuisi. Kroslin jachtų uostelio infrastruktūra super : dvi maitinimo vietos ( dirba iki 21 valandos),  duše yra net plaukų džiovintuvai. Jachtos gali saugiai manevruoti.

Kroslin jachtų uostas

Birželio 28 d. Kroslin mažytis bažnytkaimis, kurio gyvenimas ir sukasi apie jachtų uostą. Tai ideali vieta pasislėpti nuo jūros vėjų arba pailsėti prieš būriavimą jūroje.

Pažadina gaiviai šaltokas rytas ir mes ruošiamės į Penemiunde Usedom saloje. Iš uostelio keltas į Penemiunde išvyksta kas dvi valandas. Bilietas į vieną pusę 4.00 eur, persikeliame per 10 minučių. Persikelti savo laivu nebandėme, nes uostelis yra du su puse kilometro į šoną.

Penemiunde – tai kaimas, kuriame antro pasaulinio karo metu buvo įkurtas poligonas , kuriame gamino ir bandė V-1, V-2 raketas. Vargu ar pasaulis būtų sužinojęs apie Baltijos jūros pakrantėje esančią Penemiundę, jei ne Trečiasis reichas pasirinkęs nuostabaus grožio vietovę savo poligonu ir įkūręs  čia labiausiai įslaptintą karinę bazę. Verneris fon Braunas ir Valteris Dornbergeris pasakė: „Mūsų raketa prasiveržė į kosmosą ir mes pirmą kartą įrodėme, kad raketine trauka yra tinkama kosminėms kelionėms... bet kol dar vyksta karas, pagrindinė mūsų užduotis – raketos kaip ginklo tobulinimas“.  Graudu žiūrėti ir prisiminti , kiek žmogaus gebėjimų buvo skirta griovimui, gyvybės naikinimui. Gal įdomiau buvo sovietiniame raketiniame povandeniniame laive. Laivas persmelktas dyzelino kvapo. Sunku įsivaizduoti kaip jūreiviai dirbo ir gyveno ankštose patalpose. O tokio tipo laivai galėjo plaukti po vandeniu mėnesių mėnesius.

Penemiunde praleidome apie tris valandas, užkandžiavome sumuštiniais su matje silke. Persikeliame keltu į Freest kaimelį, iki Kroslin jachtų uostelio trys kilometrai (norėjome pramankštinti kojas, pamatyti kraštovaizdį. Šalia esančioje žuvies parduotuvėje (Freester Fisch ) perkame žuvies pietums.

Po pietų išeiname iš Kroslin iki Greifsvaldo. Laukia 21,51 jūrmylė smagaus būriavimo. Labiausiai nustebina tinkai tiesiai ant kelio. Stengiamės juos apeiti, bet kartą šovėm per nedidelį tarpą tarp dviejų vėliavėlių. Viskas baigėsi gerai, neužkliuvom. Įplaukiam į Ryck upę, skubame, nes reikia spėti iki paskutinio pėsčiųjų tilto pakėlimo 20 valandą. Wieck – lyg priemiestis, lyg prieglobstis nuo jūros bangų. Iš kart pastebi, kad rikiuojasi jachtos, kurios lauks tilto pakėlimo ( tiltas pakeliamas kas valandą iki 20 val). Mes irgi rišamės prie krantinės, bet dauguma vietinių laivų švartuojasi tarp medinių stulpų ( nors matau ne pirmą kartą, bet vis tiek stebina).  Vandens ramybėje atsispindi vakaro saulė ( idilė nuotraukose ir video).

 Lygiai 20,00 val prasiskyrus į dvi dalis mediniam pėsčiųjų tiltui, būrys baltų laivų skuba į priekį. Lekiame pirmi, bus lengviau surasti laisvą vietą švartuotis. Ryck upė, man labiau panaši į dirbtinį kanalą. Upės krantai sutvirtinti, paleis juos įrengti dviračių takai.  Nuo tilto iki švartavimosi vietos mieste apie 2,3 jūrmylės. Apie pusę devynių prisišvartuojame ir sulaukime pirmo nesusipratimo. Keista, bet Harbormasteris dirba iki 19,30 val. Liekame be dušo ir tualeto. Einame prašyti į šalia esančią kavinę, kad įleistų į WC. Matyt nelabai rūpi atvykstantis svečiai su paskutiniu tilto pakėlimu. Vėliau patenkame ir į dušą, pasigaili ir įleidžia. Jachtų uostelis labia gražus, tvarkingas, pakanka gylio, saugu manevruoti. Bet harbormasterio darbo laikas visiškas nesusipratimas.

Vakare leidžiamės apžiūrėti Greifsvaldo senamiesčio. Praeiname Hanse jachtų gamyklą, kiek akys užmato surikiuotos naujos būrinės jachtos. Baltos gražuolės angliniais kaklais, tuoj pakels tvirtus sparnus. Ties senuoju uostu prie pėsčiųjų tilto ant laiptelių prie Ryck upės, tikriausiai susirinko didžioji dalis miestiečių. Verda gyvenimas prie vandens, kas ruošia vakarienę ant grilio, kas skambina gitara, žaidžia. Suspaudžia širdį, kiek paprastos meilės ir laisvės mieste.

Birželio 29 d. Tačiau ir ryte gana sunku surasti uosto šeimininką Stovėjimo kaina uoste – 24.00 eur. Tikriname orų, vėjų prognozes, tendencijas. Ir jos nedžiugina. Panašu, kad būriavimo atostogas reikės nutraukti ir skubėti link namų. Riugeno salos įlankų ir gamtos grožis liks sekančiam kartui. Pusryčiaujame mieste, vyrai neatsispiria matje silkės skoniui. Jaukus ir nedidelis Greifsvaldo senamiestis. Fontanuose maudosi vaikai. Turgaus aikštėje (centrinė miesto aikštė) šeštadienio ryte šurmuliuoja turgus. Smagu, kai trešnės pigesnės nei Lenkijoje.

Greifsvaldas

Išplaukiant rikiuojamės į laivų eilę prie pakeliamo tilto. Keliame bures į Kolobžegą. Skubame link namų, kad priartėti prie Lietuvos. Gal ir audros Baltijos jūroje išsikvėps. Iki Kolobžego 86 jūrmylės. Saulė leidžiasi į ramias bangas. Uostelį pasiekiame tik antrą valanda nakties. Šeštadienio naktį daugelyje laivelių vyksta vakarėliai.

Birželio 30 d.  Tęsiame kelionę link namų. Šį kartą už stovėjimą Kolobžege mokame 10,00 eur. Uostelyje veikia kodas 1001# . Harbormasteris perspėjo , kad būtinai aplenktume karinių pratybų zoną. Apie dvyliką mylių reikia plaukti tolyn į jūrą nuo kranto. Bet vietiniai škiperiai, patikino , kad sekmadienį galime plaukti per pratybų zoną, nes poilsio diena turėtų būti ir kariškiams. Įsijungiame radio stotį, jei gausime pranešimą, reikės tolti  nuo kranto.

Pavėjiniu kursu įveikėme 57,33 jūrmyles. Jūra rami rami. Laive spa ritualai, šokiai ir pramogos. Leidžiant bures ties Ustka, staiga pradeda pūsti 16m/s vėjas. Niekada nesuprasi kokiu greičiu gali pasikeisti vėjas jūroje.

Pakeliui buvo Darlowo Jachtų uostas. Tai  dar viena galimybė pasislėpti nuo audros ie jūros vėjų Šiaurės Lenkijoje. Arba dar vienas pasirinkimas būriuoti trumpesniais atstumais.

Įėjimas į Ustkos Jachtų uostelį apsaugotas molais. Ant šiaurinio molo sėdi bronzinė Undinėlė. Pataikome, kai pėsčiųjų tiltas pasuktas į šoną. Kiekvieną valandą 20 minučių tiltą pasuka pėstiesėms pereiti Slupia upę ir 40 minučių skirta išplaukti ir įplaukti laivams. Uostelyje nerandame vietos. Švartuojamės upėje, nes svečiams vietos skiriamos upėje. Stovėjimo kaina – 10,00 eur. Dušai ir tualetai įrengti konteineryje. Trūksta tvarkos, noro praustis tokiomis sąlygomis nėra.

Nedidelis Ustka senamiestis jaukus, dominuoja fachverko stiliumi statyti namai. Vaikštant Ustkos gatvėmis, susidaro įspūdis, lyg būtum ne Lenkijoje – kai kurie namai primena Klaipėdą. Ustkos miestas buvo Prūsijos, Veimaro respublikos, nacistinės Vokietijos dalis, ir miesto istorija atsispindi architektūroje. Daug poilsiaujančių žmonių, kurie vakarais leidžia laiką lauko kavinėse. Mes irgi įsimaišome į margaspalvę minią.

Ustka uosto krantinė

Liepos 1 d. Apie 4 val ryte jūros vėjas sustiprėja. Mūsų jachta stipriai daužoma į krantinę ir švartavimosi virvė jau įtrūkusi. Nusprendžiame peršvartuoti laivą, plaukiame į uostelį ir prisirišame šonu prie kito laivo. Ryte oro prognozės nežada ramaus vėjo. Šiandien planuojame pasiekti Lebos uostą esantį už 30 mylių. Kelios jachtos kartu su mumis palieka Ustkos uostą. 

Išeinant per jūros vartus, laivas mėtomas į visas puses. Ir man jau neaišku, ar tikrai žinome ką darome. Bet atsistojus į kursą, laivas įgauna stabilumą. Vėjas palankus, bet stiprus, gūsiuose iki 15 m/s. Pasižvalgius į šalia plaukiančias jachtas, mes irgi išvyniojame tik nedidelę dalį genujos. Nežinome ar teisingai elgiamės, bet be jokių įvykių po penkių valandų būriavimo saugiai pasiekiame Lebą.

Vėjas kyla, smėlis ore.

Liepos 2d. Stiprus vėjas švilpia tarp laivų stiebų, romantiškas garsas. Iki molo pabaigos nueiti jau nebegalima, nes bangos ritasi per viršų. Pliažuose smėlio šokiai. Turistų biure bandome sužinoti ką galime įdomaus pamatyti. Jauna mergina sunkiai kalbanti angliškai, trauko pečiais ir nežino ką mums pasiūlyti. Kadangi vėjas vis neša vėją į akis, keliaujančias kopas paliekame kitai dienai. Graži pilies nuotrauka lankstinuke, suvylioja aplankyti Lemborką (Lębork). Į Lemborką vykstame traukiniu ( Bilieto kaina - 5,00 eur/4 asmenims į viena pusę). Iš traukinių stoties Lemborke iki centro važiuojame su taxi ( 15 zlotų). Prie šv. Jokūbo bažnyčios randame turistinį maršrutą – taką. Įdomu – kad maršrutas įrengtas palei buvusią miesto sieną. Vietomis atstatyti pilies gynybiniai bokštai, vietomis palikta  autentiška siena. Pasivaikščioję miesto centro pakraščiais, sukame į pėsčiųjų promenadą vadinama Senamiesčio gatve. Jos pabaigoje pastovime ant Lebos upės tilto, išpuošto svyrančiomis vasaros gėlėmis. Trumpam prisėdame bokalui lenkiško alaus. Ir pėsčiomis grįžtame į geležinkelio stotį.  Lemborko geležinkelio stotis labia svarbi keliaujant į pajūrį.

Lemborkas

Grįžę į Lebą, vakarienei pasirenkame lauko kavinę Smažalnia Ryb Stawros (ul. Turystyczna 16, Leba). Aplinka labai paprasta, mediniai stalai, mėlyni plastikiniai padėklai, plastikiniai įrankiai, popierinės lėkštės. Ir burnoje tirpstanti šviežia žuvis, gruzdintos bulvytės, kopūstų salotos.

Tikriname oro prognozes, ir jos nieko gero nežada, nesimato audros pabaigos. Svarstome įvairias galimybes grįžti namo. Sprendimas palikti laivą kelioms savaitėms Leboje, iki pagerės vėjo prognozės. O patiems grįžti automobiliu, tiksliau iškosime draugų, kurie gali mus parvežti (772 km ).

Liepos 3 d. „Daug dienų, daug dienų  ant pilko kranto..“ kaip dainoje. Šiandien ryte viena suomių ir kita lenkų jachta išeina į jūrą. Tiesa, jų įgulos susideda iš keturių vyrų ( tikiuosi, kad tai patyrę buriuotojai). Artimiausi uostai į kuriuos galima plaukti yra Wladislawowo (37 jūrmylės), Hell ( 60 jūrmylių) ir Gdanskas (76 jūrmylės).

Dar mūsų laukia neįprastai keliaujančios kopos Slowinski nacionaliniame parke. Šiandien vėjas krante mažesnis ir mažiau pusto smėlį. Šio 10 ha (22 ha sudaro vanduo) parko žymiausias objektas – 40 metrų aukštį viršijančios slenkančios kopos. Keliaujančias kopas iš vienos pusės skalauja Baltijos jūra, iš kitos pusės Lebsko ežero vilnys. Keisdamos savo formą , jos nukeliauja apie dešimt metrų per metus. Nacionaliniame parke galimas tik elektrinis transportas ir dviračiai. Iki Rabka kaimelio du kilometrus einame pėsčiomis. Truputį pavydžiu žvilgsniu nulydžiu važiuojančius dviračiais. Paklojame po šešis zlotus už parko lankymo bilietą. Bet iki kopų dar penki kilometrai. Sėdame į elektromobilius (kaina 15,00 zl/ asmeniui  į vieną pusę). Bet pusiaukelėje išlipame pasižvalgyti po Raketų muziejų. Tik išlipę supratome , kad padarėme klaidą: nepamatysim nieko įspūdingo ir pratęsti kelionę elektromobiliu bus sunku, nes reikia sulaukti išlipančių turistų prie raketų. Pagaliau važiuojame ir po keletos minučių vairuotojas išleidžia aikštelėje šalia medžius smėliu užklojusio kalno. Brisdami per baltą jūros smėlį judame link kopų. Viršun kopiame gana stačiai vis giliau susmegdami į smėlį, aplink sukasi stiprokas vėjas. Prieš akis atsiveria smėlio laukai, kalvos - Baltijos Sachara. Žmonės išsibarstę po visą plotą, bet yra pažymėtos vaikščiojimui leistinos vietos. Labai primena mūsų Mirusias kopas, bet didesni mastai. Neaprėpiami akiai smėlio toliai. Sunku žodžiais apsakyti į begalybę nusitęsusius vaizdus. Pasivaikštome smėlynuose, prie jūros jau  neiname. Kiti nacionalinio parko objektai yra toli apie 15 km pėsčiomis pajūriu. Parkas siūlo pasiplaukioti Lebsko ežere. Mes pakankamai praleidome laiko ant vandens, todėl norime daugiau vaikščioti. Atgal į miestelį grįžtame elektriniu traukinuku.

Keliaujančios kopos Leboje

Daug galvos nesukame ir vakarienei pasirenkame tą pačią žuvies patiekalų lauko kavinę Smažalnia Ryb Stawros (ul. Turystyczna 16, Leba).

Liepos 4 d. paliekame jachtą Lebos uoste ir namo išvykstame automobiliu. Baltija išsisupus plačiai vakarų vilnimis.

Vakaras Leboje