Didžioji dalis buriuotojų
– turistų seniai išmaišė Pietų Baltijos krantus. Ir mūsų nedidelė komanda nusprendė
aplankyti Pietų Baltiją. Į kelionę leidžiamės su laiko ir burių patikrintais
draugais. Šios kelionės tikslas – Ščecino marios ir Riugeno sala.
Birželio
22 d. 17 val pučiant
pietvakarių vėjui išeiname pro Klaipėdos uosto vartus Lebos (2500) kryptimi. Pirmosios buriavimo valandos prabėga
greit, saulė leidžiasi 22,45 val ir įveikta 30 mylių. Adaptacija prie
bangavimo, vėjo stiprumo ir krypties vyksta iš lėto. Nusileidus saulei rimsta
vėjas, burinės jachtos greitis mažėja, o vanduo darosi vis tamsesnis. Jau žinau
kaip pavadinsiu atostogų filmuką: „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis“ Nurimus
vėjui likutinė banga pakankamai didelė, plaukti į priekį vis sunkiau. Jungiame
variklį ir vairą atiduodame autopilotui (21 valanda su varikliu).
Išsisupus plačiai Baltijos jūra |
Birželio
23 d. Saulė teka 4.40 val. Rytas mus pasitinka visišku štiliumi.
Artėjame prie Lebos. Leba- tai šiaurės Lenkijoje esantis kurortinis miestelis,
garsėjantis įspūdingomis smėlio kopomis. Ką veiksime Leboje suplanuosime jau
įsikūrę uoste. Lebą pasiekiame po 25 valandų, įveikus 144,38 jūrmyles
(vidutinis jachtos greitis 5,8 mazgai). Lebos uosto vartai apsaugoti nuo
vyraujančių vėjų, bet molai taip arti, kad įplaukiant jaučiuosi lyg ant scenos.
Jachtų uostelis šalia įplaukos Lebos upėje, apsaugotas nuo jūros vėjo. Randame laisvą vietą savo laivui. Baseino
gylis nuo 1,5m iki 2,5 m. Vienos paros stovėjimo kaina 55 zlotai 34 pėdų
jachtai.
Lebos jachtų uostas |
Bet Bocmanate nėra banko kortelių skaitytuvo ir eurais sumokėti nėra
galimybės. Artimiausias bankomatas už vieno kilometro. Nusiprausus sūrų jūros
vandenį ir pakėlus Aperolio taures už įveiktą pirmą etapą, sugrįžta šypsenos.
Traukiame pasižvalgyti po seną žvejų kaimelį transformuotą į kurortą. Kurorto
centre – Kosciuškos pėsčiųjų gatvė, primenanti Palangos Basanavičių. Dėmesį
labiau patraukia Lebos upės krantinėje esanti Wybrzeze gatvė. Čia susitelkę
žuvies pardavėjai, restoranai. Akys raibsta nuo žuvies pasiūlos. Ir mes prisėdame
pasmaguriauti siūlomais žuvies patiekalais. Lėtu žingsniu grįžtame į jachtų
uostelį. Trumpiausios nakties šventės ženklų nematyti, nėra Joninių laužų. Vakarėjant
dar pasižvalgome po šalia plytinčius vienus švariausių ir plačiausių šalies
paplūdimių. Neįprastas keliaujančias kopos, didžiuosius smėlio kalnus,
siekiančius iki 42 m aukščio – pamatyti nespėjame.
Birželio 24 d.
etapo tikslas – Kolobžegas (Kolobrzeg). Uostelyje degalinė
neveikia, gauname patarimą plaukti į miestą. Ryte vyksta prekyba šviežia žuvimi
iš laivelių. Pasisukinėjame Lebos upėje, kuro kolonėlės nerandame ir keliame
bures jūroje.
Buriavimo
programa ir locija praneša , kad šalia Lebos pakrantės yra nacionalinio parko
teritorija jūroje. Nacionalinio parko teritorija užima 2 jūrmyles nuo kranto,
todėl esame perspėti, kad reikia plaukti didesniu atstumu nei dvi jūrmylės.
Pučiant palankiam vėjui keliame genakerį, lekiame bangomis su 14 mazgų vėju.
Ties Ustka pažymėta karinė zona. Vietiniai patikino , kad šiuo metu karinės
pratybos nevyksta. Tačiau girdime kažkokius dundesio garsus ir nežinome ar
vyksta pratybos, ar griaustinis netoli. Norint turėti tikslią informaciją,
reikia klausyti radio bangomis skelbiamus pranešimus anglų kalba. Vėjas stiprėja
ir jachta išvysto maksimalų greitį iki 11,2 mazgų. Pučiant 20 mazgų vėjui
halsuoti nepavyksta, buvome praradę laivo kontrolę (trūksta vyriškų rankų).
Sprendimas- nuleisti genakerį, padaryti halsą ir vėl pakelti genakerį. Darbo
daug, bet laikas bėga greičiau. Pagaliau įveikus 89 jūrmylias 23 valandą
pasiekiame Kolobžegą. Plaukiame Persantės upe iki jachtų uostelio. Išgirstame
žmogaus pagalbos šauksmą. Pamatome , kad žmogus negali grįžti į uostą, nes
neveikia vandens motociklo variklis. Numetame jam virvę ir tempiame į uostą. Jau
vėlus vakaras, džiaugiamės radę laisvą vietą laivui ir galimybę nusiprausti.
Birželio 25 d. Ryte apžiūrime Kolobžego marina. Tai atnaujintas jachtų uostas, tvarkingos
sanitarinės patalpos (tokių WC patalpų kaip Lietuvoje Europoje sunku surasti).
Čia galima išsinuomuoti jūrinę jachtą. Jachtos stovėjimas kainuoja 12,00
eur/para, bet atskirai reikia mokėti už vandenį, elektrą ir dušą (5zl/5min).
Truputį nepatogu.
Traukiame apžiūrėti miesto. Iš kart
pastebime, kad gyvenimas mieste sukasi aplink uostą, betoninį tiltą ir
promenadą, kuria gali vaikštinėti nuo ledainių iki alaus sodų ar suvenyrų
parduotuvių. Kolobžegas traukia turistus dėl savo istorinės architektūros: XVII
a. švyturio ir gotikinės Šv .Marijos bazilikos. Neo-gotikos dviejų aukštų
rotušė buvo pastatyta ant senosios rotušės pamatų. Pastatas primena viduramžių gynybinį
bokštą su vidiniu atviru kiemu.
Pagrindinis bokštas sumūritas iš raudonų plytų ir papuoštas miesto herbu. Senamiestyje daug spalvotų fontanų,
prižiūrėtų gėlynų. Poilsiautojai mielai leidžia laiką gausiose senamiesčio
užeigose. Kolobžege ilgiausias gelžbetoninis molas Lenkijoje, jo konstrukcija
yra 220 m ilgio. Smėlio paplūdimiai čia platūs, švarūs ir prižiūrimi, jie
tęsiasi apie 12 kilometrų. Viduramžiais ši vieta buvo tvirtovė, o garsiosios
druskos kasyklos, kurių daugelis yra netoli miesto, yra plačiai žinomos nuo VII
a.
Kolobžegas |
Vidurdienį paliekame turtingą istorijomis
miestą ir sukame link Svinouiscis (vok. Swinemünde). Per dieną įveikiame 55 jūrmyles,
vidutinis jachtos greitis 5,96 mazgai. Svinouiscis – uostamiestis, turintis
didžiausią ir moderniausią keltų terminalą Lenkijoje. Įėjimas į Svinos upę
apsaugotas molais, patogu nusileisti bures. Įplaukiant laivus pasitinka
navigacinis malūnas ir aukščiausias švyturys (68m) Baltijos jūroje. Kadaise Svinos upė buvo apsupta žvejų kaimelių,
vėliau apsaugota gynybiniais įtvirtinimais – fortais. Jachtų uostą randame
greitai, bet dideliame uoste nelengva rasti tuščią vietą švartuotis. Kaimynai
nuo vokiečių jachtos pasisveikina lietuviškai „Labas vakaras“. Google vertėjas
padeda susipažinti su kaimynais.
Jachtos
stovėjimo kaina – 73,00 zl/para. Bet už likusias paslaugas vėl mokame atskirai.
Tavernos uostelyje užsidaro 22 valandą, todėl vakarienę gaminame laive.
Svinouiscis jachtų uostas |
Birželio 26 d. pažadina
tvankus karštis. Po pusryčių dalis komandos eina į miesto centrą. Pasilieku
jachtų uostelyje, nesveikas karštis man sunkiai pakeliamas. Vis tik Svinouiscis
yra pramoninis uostamiestis, ir keliaujant link Vokietijos tinkamas trumpam
poilsiui. Patogu įsipilti kurą.
Patekimas į Ščecino marias yra per Kanał
Piastowski. Jis buvo iškastas 1874-1880 m., siekiant pagerinti navigaciją tarp
Baltijos jūros ir Ščecino uosto. Kanalas tęsiasi 8 kilometrus ir maksimalus jo
gylis yra 10,97 m. Prieš 130 metų priimtas sprendimas pasiteisino su kaupu: du
skirtingi miestai sudaro vieną didžiausių uosto kompleksų Baltijos jūroje.
Šios dienos kelionės tikslas – Ueckermunde
(Vokietija) prie Ščecino marių. Kanalu plaukiame lėtai, tvyro nesveikas karštis.
Vėjas labai silpnas ir pučia į nosį. Vanduo lygus lygus susijungęs su dangumi.
Iš lėto atsiveria marios. Vidutinis marių gylis apie 3,8 m, todėl reikia
atidžiai stebėti navigacinius ženklus ir laikytis Navionics programoje pažymėto
maršruto. Navigacinių ženklų nėra daug, bet tikrai nesunku orientuotis pagal
buriavimo programą. Tinklų nesimatė daug, visi tvarkingai pažymėti. Vis tik
darome išvadą, kad marios nėra tinkamos buriavimui. Plaukti siauru farvateriu,
stebėti ženklus ir gylius – nėra buriavimas.
Įplaukiant į Uecker upę sukilo vėjas iki 10
metrų, o upės plotas tik 15 m, bet jachtų uostelis Lagunenstadt Ueckermunde
arti įplaukimo ( 500m ). Marina Lagunenstadt Ueckermunde yra pažymėta ir
žemėlapyje ir Navionics programoje. Nors marina turi 380 vietų jachtoms,
priklydusiam svečiui rasti laisvą vietelę yra sunkoka. Švartavimosi vietos
pasuktos 900 kampu, be to tarpai atskirti mediniais poliais. Pučiant
vakarų vėjui pataikyti tarp medinių polių
yra beveik neįmanoma. Švartuojamės
šonu, pagalbos nesulaukiame, tik žioplių iš viešbučio balkonų. Stovėjimo kaina
– 20,00 Eur. Už naudojimuosi dušu
papildomas mokestis ir užstatas 25,00 eur už dušo kortelę. Įplaukdami
pastebėjome šalia esantį pliažą. Niekada negalvojau, kad teks gyvenime
maudytis Ščecino mariose. Vanduo švarus,
šiltas ir kraujasiurbių uodų, mašalų nėra. Įsikūrę ir atsigaivinę, einame į
miestelio centrą. Iki Ueckermunde centro apie 2,5 kilometro, einame šalia
drėkinimo kanalų (visa dirbama žemė išvagota drėkinimo kanalais). Šalia
miestelio centro Uecker upėje randame prišvartuotų jachtų. Mes neturėjome
informacijos apie ten esančius jachtų uostelius ir rizikuoti plaukiant upe
užšokti ant seklumos, nesinorėjo. Vėliau Lagunenstadt uostelio harbormaster
sakė, kad galėjome plaukti į centrą (kylis 1,9 m).
Ueckermiunde
– istorija prasidėjo nuo mažo žvejų kaimelio, vėliau išaugo gynybinė pilis,
sauganti nuo užpuolikų. 19 am. pradžioje atradus geležies rūdą, prasidėjo
Ueckermiunde klestėjimo laikotarpis. Miestelis garsėjo laivų statyba, geležies
gamyba, molio plytomis. Pasižvalgę po senamiestį, prisėdame Ueckermiunde
Brauhaus pasimėgauti naminiu alumi gaminamu vietoje. Tamsus alus labai skanus.
Jau ir pamiršome šiandien įveiktas 22 mylias per marias.
Ueckermiunde |
Birželio 27 d. Šios dienos tikslas buriavimas Peenestrom
sąsiauriu iki Kroslin. Jau žinome , kad mūsų laivo kelyje yra du pakeliami
tiltai. Todėl pati svarbiausia informacija, kuriuo metu tiltai yra pakeliami.
Ueckermiunde uostelio harbormasteris duoda mums reikalingą informaciją.
Išeiname iš uosto 9.30 val kad suspėti į pirmo tilto pakėlimą 12.45 val prie
Zecherin. Mariose pučia 20 mazgų šiaurės vakarų vėjas. Beidevindas stiprėja iki
22 mazgų. Gyliai mariose mūsų jachtai ribiniai. Pakeliame grotą ir plaukiame su
varikliu. Stebimės kaip įsisiūbuoja bangos, jos kyla vis aukščiau ir aukščiau.
Nuleidžiame grotą, plaukiame tik su varikliu. Tinklai šalia farvaterio. Jeigu
tinklo galuose yra po vieną raudoną vėliavėlę, tai tinklas yra vieno metro
gylyje. Jeigu viename pastatyto tinklo gale yra dvi vėliavėles nedideliu
atstumu, tai tinkas yra pusės metro gylyje. Stengiamės laikytis bojomis
nužymėto kelio ( bojos yra be šviesų, vadinasi sutemus nebūriuojama). Praeiname
1945 m. sunaikinto geležinkelio Karnino tilto keltuvo (Karniner Brück) liekanas.
Tilto griuvėsiai yra lyg paminklas Vokietijos inžinerijos istorijai. Prie
Zecherin pakeliamo tilto atplaukiame 12.10 val, iki tilto pakėlimo liko 30 minučių.
Nusprendžiame inkaruotis, išsiverdame kavos ir stebime atplaukiančias jachtas,
besirikiuojančias į eilę. Pustelėjus stipresniam vėjui gūsyje iki 25 mazgų,
nutraukia mus nuo inkaro. Lygiai 12.45 stabdomas mašinų važiavimas per tiltą ir
pakeliamas tiltas. Mūsų pusėje pakeliamo tilto laukia aštuonios jachtos, ir
žalias šviesaforas pirma užsidega mūsų pusėje. Staiga visos jachtos startuoja
tokiu greičiu lyg būtų paskelbtos varžybos, ar nespėtume ir vartai užsidarytų.
Praplaukus pakeliamą tiltą, reikia vėl
laikytis bojų, nes žingsnis į šoną ir tu ant seklumos.
Vėjas leidžia
išsivynioti genują, įgauname sparnus ir
pirmaujame lenktynėse. Peenestrom sąsiauryje marinos įrengtos mažuose
kaimeliuose, bet tinkamos tik šverbotams dėl mažo gylio pakrantėje. Plaukiant
link Wolgast pasitaikė ilgi atstumai, kai prietaisai rodė gylį po kylui 0,00m. Todėl plaukimas labai atsargus, negali
atsipalaiduoti.
Wolgast – Pomeranijos kunigaikščių
miestas, priklausantis Hanzos miestų sąjungai. Wolgast - išliko žavus
senamiestis su siauromis viduramžių gatvelėmis. Prie Wolgast pakeliamo tilto
atvykome anksti, laukti reikės apie dvi
valandas. Todėl turime laiko pasivaikščioti, pasėdėti Rotušės aikštėje su kava ir desertu. Tie laivai, kurie laukia
tilto pakėlimo švartuojasi išorinėje salelės pusėje, o sąsiauryje vietos
skirtos vietiniams laivams. Harbormasteris parodo kur galima prisirišti laivą.
Prieš tilto pakėlimą jau būriuojasi nemažas kiekis įvairiausių laivų. Iki
Kroslin jachtų uosto lieka penkios mylios. Jas įveikiami neskubėdami.
Wolgast |
Kroslin jachtų uostas labai didelis, bet
rasti laisvą vietą nėra lengvą. Švartuotis galima ten, kur ant žalios kortelės
parašyta „laisva“. Laivo stovėjimo (su dušo paslauga) kaina – 31,00 eur. Stovėjimo
vietos atskirtos metaliniais stulpais, todėl švartavimasis skiriasi nuo mums
įprasto. Svarbu: reikia turėti pasiruošus virves su kilpomis švartavimuisi.
Kroslin jachtų uostelio infrastruktūra super : dvi maitinimo vietos ( dirba iki
21 valandos), duše yra net plaukų
džiovintuvai. Jachtos gali saugiai manevruoti.
Kroslin jachtų uostas |
Birželio 28 d. Kroslin
mažytis bažnytkaimis, kurio gyvenimas ir sukasi apie jachtų uostą. Tai ideali
vieta pasislėpti nuo jūros vėjų arba pailsėti prieš būriavimą jūroje.
Pažadina gaiviai šaltokas rytas ir mes
ruošiamės į Penemiunde Usedom saloje. Iš uostelio keltas į Penemiunde išvyksta
kas dvi valandas. Bilietas į vieną pusę 4.00 eur, persikeliame per 10 minučių.
Persikelti savo laivu nebandėme, nes uostelis yra du su puse kilometro į šoną.
Penemiunde – tai kaimas, kuriame antro
pasaulinio karo metu buvo įkurtas poligonas , kuriame gamino ir bandė V-1, V-2
raketas. Vargu ar pasaulis būtų sužinojęs apie Baltijos jūros pakrantėje
esančią Penemiundę, jei ne Trečiasis reichas pasirinkęs nuostabaus grožio
vietovę savo poligonu ir įkūręs čia
labiausiai įslaptintą karinę bazę. Verneris fon Braunas ir Valteris
Dornbergeris pasakė: „Mūsų raketa prasiveržė į kosmosą ir mes pirmą kartą
įrodėme, kad raketine trauka yra tinkama kosminėms kelionėms... bet kol dar
vyksta karas, pagrindinė mūsų užduotis – raketos kaip ginklo tobulinimas“. Graudu žiūrėti ir prisiminti , kiek žmogaus
gebėjimų buvo skirta griovimui, gyvybės naikinimui. Gal įdomiau buvo sovietiniame
raketiniame povandeniniame laive. Laivas persmelktas dyzelino kvapo. Sunku
įsivaizduoti kaip jūreiviai dirbo ir gyveno ankštose patalpose. O tokio tipo
laivai galėjo plaukti po vandeniu mėnesių mėnesius.
Penemiunde praleidome apie tris valandas,
užkandžiavome sumuštiniais su matje silke. Persikeliame keltu į Freest kaimelį,
iki Kroslin jachtų uostelio trys kilometrai (norėjome pramankštinti kojas,
pamatyti kraštovaizdį. Šalia esančioje žuvies parduotuvėje (Freester Fisch ) perkame žuvies pietums.
Po pietų
išeiname iš Kroslin iki Greifsvaldo. Laukia 21,51 jūrmylė smagaus būriavimo.
Labiausiai nustebina tinkai tiesiai ant kelio. Stengiamės juos apeiti, bet
kartą šovėm per nedidelį tarpą tarp dviejų vėliavėlių. Viskas baigėsi gerai,
neužkliuvom. Įplaukiam į Ryck upę, skubame, nes reikia spėti iki paskutinio
pėsčiųjų tilto pakėlimo 20 valandą. Wieck – lyg priemiestis, lyg prieglobstis
nuo jūros bangų. Iš kart pastebi, kad rikiuojasi jachtos, kurios lauks tilto
pakėlimo ( tiltas pakeliamas kas valandą iki 20 val). Mes irgi rišamės prie
krantinės, bet dauguma vietinių laivų švartuojasi tarp medinių stulpų ( nors
matau ne pirmą kartą, bet vis tiek stebina).
Vandens ramybėje atsispindi vakaro saulė ( idilė nuotraukose ir video).
Lygiai 20,00 val prasiskyrus į dvi dalis mediniam pėsčiųjų tiltui, būrys baltų
laivų skuba į priekį. Lekiame pirmi, bus lengviau surasti laisvą vietą
švartuotis. Ryck upė, man labiau panaši į dirbtinį kanalą. Upės krantai
sutvirtinti, paleis juos įrengti dviračių takai. Nuo tilto iki švartavimosi vietos mieste apie 2,3
jūrmylės. Apie pusę devynių prisišvartuojame ir sulaukime pirmo nesusipratimo.
Keista, bet Harbormasteris dirba iki 19,30 val. Liekame be dušo ir tualeto.
Einame prašyti į šalia esančią kavinę, kad įleistų į WC. Matyt nelabai rūpi
atvykstantis svečiai su paskutiniu tilto pakėlimu. Vėliau patenkame ir į dušą,
pasigaili ir įleidžia. Jachtų uostelis labia gražus, tvarkingas, pakanka gylio,
saugu manevruoti. Bet harbormasterio darbo laikas visiškas nesusipratimas.
Vakare leidžiamės
apžiūrėti Greifsvaldo senamiesčio. Praeiname Hanse jachtų gamyklą, kiek akys
užmato surikiuotos naujos būrinės jachtos. Baltos gražuolės angliniais kaklais,
tuoj pakels tvirtus sparnus. Ties senuoju uostu prie pėsčiųjų tilto ant laiptelių
prie Ryck upės, tikriausiai susirinko didžioji dalis miestiečių. Verda
gyvenimas prie vandens, kas ruošia vakarienę ant grilio, kas skambina gitara,
žaidžia. Suspaudžia širdį, kiek paprastos meilės ir laisvės mieste.
Birželio
29 d. Tačiau ir ryte gana sunku surasti uosto šeimininką
Stovėjimo kaina uoste – 24.00 eur. Tikriname orų, vėjų prognozes, tendencijas.
Ir jos nedžiugina. Panašu, kad būriavimo atostogas reikės nutraukti ir skubėti
link namų. Riugeno salos įlankų ir gamtos grožis liks sekančiam kartui.
Pusryčiaujame mieste, vyrai neatsispiria matje silkės skoniui. Jaukus ir
nedidelis Greifsvaldo senamiestis. Fontanuose maudosi vaikai. Turgaus aikštėje
(centrinė miesto aikštė) šeštadienio ryte šurmuliuoja turgus. Smagu, kai trešnės
pigesnės nei Lenkijoje.
Greifsvaldas |
Išplaukiant rikiuojamės į laivų eilę prie pakeliamo
tilto. Keliame bures į Kolobžegą. Skubame link namų, kad priartėti prie
Lietuvos. Gal ir audros Baltijos jūroje išsikvėps. Iki Kolobžego 86 jūrmylės.
Saulė leidžiasi į ramias bangas. Uostelį pasiekiame tik antrą valanda nakties. Šeštadienio
naktį daugelyje laivelių vyksta vakarėliai.
Birželio
30 d. Tęsiame kelionę link namų. Šį kartą už stovėjimą Kolobžege mokame 10,00
eur. Uostelyje veikia kodas 1001# . Harbormasteris perspėjo , kad būtinai
aplenktume karinių pratybų zoną. Apie dvyliką mylių reikia plaukti tolyn į jūrą
nuo kranto. Bet vietiniai škiperiai, patikino , kad sekmadienį galime plaukti
per pratybų zoną, nes poilsio diena turėtų būti ir kariškiams. Įsijungiame radio
stotį, jei gausime pranešimą, reikės tolti
nuo kranto.
Pavėjiniu kursu
įveikėme 57,33 jūrmyles. Jūra rami rami. Laive spa ritualai, šokiai ir
pramogos. Leidžiant bures ties Ustka, staiga pradeda pūsti 16m/s vėjas. Niekada
nesuprasi kokiu greičiu gali pasikeisti vėjas jūroje.
Pakeliui buvo Darlowo Jachtų uostas. Tai dar viena galimybė pasislėpti nuo audros ie
jūros vėjų Šiaurės Lenkijoje. Arba dar vienas pasirinkimas būriuoti
trumpesniais atstumais.
Įėjimas į Ustkos Jachtų uostelį apsaugotas
molais. Ant šiaurinio molo sėdi bronzinė Undinėlė. Pataikome, kai pėsčiųjų
tiltas pasuktas į šoną. Kiekvieną valandą 20 minučių tiltą pasuka pėstiesėms
pereiti Slupia upę ir 40 minučių skirta išplaukti ir įplaukti laivams.
Uostelyje nerandame vietos. Švartuojamės upėje, nes svečiams vietos skiriamos upėje. Stovėjimo
kaina – 10,00 eur. Dušai ir tualetai įrengti konteineryje. Trūksta tvarkos,
noro praustis tokiomis sąlygomis nėra.
Nedidelis Ustka senamiestis jaukus, dominuoja fachverko stiliumi statyti
namai. Vaikštant Ustkos gatvėmis, susidaro įspūdis, lyg
būtum ne Lenkijoje – kai kurie namai primena Klaipėdą. Ustkos miestas buvo Prūsijos, Veimaro respublikos, nacistinės
Vokietijos dalis, ir miesto istorija atsispindi architektūroje. Daug poilsiaujančių žmonių, kurie vakarais leidžia laiką lauko kavinėse.
Mes irgi įsimaišome į margaspalvę minią.
Ustka uosto krantinė |
Liepos
1 d. Apie
4 val ryte jūros vėjas sustiprėja. Mūsų jachta stipriai daužoma
į krantinę ir švartavimosi virvė jau įtrūkusi. Nusprendžiame peršvartuoti
laivą, plaukiame į uostelį ir prisirišame šonu prie kito laivo. Ryte oro
prognozės nežada ramaus vėjo. Šiandien planuojame pasiekti Lebos uostą esantį
už 30 mylių. Kelios jachtos kartu su mumis palieka Ustkos uostą.
Išeinant per
jūros vartus, laivas mėtomas į visas puses. Ir man jau neaišku, ar tikrai
žinome ką darome. Bet atsistojus į kursą, laivas įgauna stabilumą. Vėjas
palankus, bet stiprus, gūsiuose iki 15 m/s. Pasižvalgius į šalia plaukiančias
jachtas, mes irgi išvyniojame tik nedidelę dalį genujos. Nežinome ar teisingai
elgiamės, bet be jokių įvykių po penkių valandų būriavimo saugiai pasiekiame
Lebą.
Vėjas kyla,
smėlis ore.
Liepos
2d. Stiprus
vėjas švilpia tarp laivų stiebų, romantiškas garsas. Iki molo pabaigos nueiti
jau nebegalima, nes bangos ritasi per viršų. Pliažuose smėlio šokiai. Turistų
biure bandome sužinoti ką galime įdomaus pamatyti. Jauna mergina sunkiai
kalbanti angliškai, trauko pečiais ir nežino ką mums pasiūlyti. Kadangi vėjas
vis neša vėją į akis, keliaujančias kopas paliekame kitai dienai. Graži pilies
nuotrauka lankstinuke, suvylioja aplankyti Lemborką (Lębork). Į Lemborką
vykstame traukiniu ( Bilieto kaina - 5,00 eur/4 asmenims į viena pusę). Iš
traukinių stoties Lemborke iki centro važiuojame su taxi ( 15 zlotų). Prie šv.
Jokūbo bažnyčios randame turistinį maršrutą – taką. Įdomu – kad maršrutas
įrengtas palei buvusią miesto sieną. Vietomis atstatyti pilies gynybiniai
bokštai, vietomis palikta autentiška
siena. Pasivaikščioję miesto centro pakraščiais, sukame į pėsčiųjų promenadą
vadinama Senamiesčio gatve. Jos pabaigoje pastovime ant Lebos upės tilto,
išpuošto svyrančiomis vasaros gėlėmis. Trumpam prisėdame bokalui lenkiško
alaus. Ir pėsčiomis grįžtame į geležinkelio stotį. Lemborko geležinkelio stotis labia svarbi
keliaujant į pajūrį.
Lemborkas |
Grįžę į Lebą,
vakarienei pasirenkame lauko kavinę Smažalnia Ryb Stawros (ul. Turystyczna 16,
Leba). Aplinka labai paprasta, mediniai stalai, mėlyni plastikiniai padėklai, plastikiniai
įrankiai, popierinės lėkštės. Ir burnoje tirpstanti šviežia žuvis, gruzdintos
bulvytės, kopūstų salotos.
Tikriname oro prognozes, ir jos nieko gero nežada,
nesimato audros pabaigos. Svarstome įvairias galimybes grįžti namo. Sprendimas
palikti laivą kelioms savaitėms Leboje, iki pagerės vėjo prognozės. O patiems
grįžti automobiliu, tiksliau iškosime draugų, kurie gali mus parvežti (772 km
).
Liepos
3 d. „Daug dienų, daug dienų ant pilko kranto..“ kaip dainoje. Šiandien
ryte viena suomių ir kita lenkų jachta išeina į jūrą. Tiesa, jų įgulos susideda
iš keturių vyrų ( tikiuosi, kad tai patyrę buriuotojai). Artimiausi uostai į
kuriuos galima plaukti yra Wladislawowo (37 jūrmylės), Hell ( 60 jūrmylių) ir
Gdanskas (76 jūrmylės).
Dar mūsų laukia
neįprastai keliaujančios kopos Slowinski nacionaliniame parke. Šiandien vėjas
krante mažesnis ir mažiau pusto smėlį. Šio 10 ha (22 ha sudaro vanduo) parko žymiausias
objektas – 40 metrų aukštį viršijančios slenkančios kopos. Keliaujančias kopas
iš vienos pusės skalauja Baltijos jūra, iš kitos pusės Lebsko ežero vilnys.
Keisdamos savo formą , jos nukeliauja apie dešimt metrų per metus.
Nacionaliniame parke galimas tik elektrinis transportas ir dviračiai. Iki Rabka
kaimelio du kilometrus einame pėsčiomis. Truputį pavydžiu žvilgsniu nulydžiu
važiuojančius dviračiais. Paklojame po šešis zlotus už parko lankymo bilietą. Bet
iki kopų dar penki kilometrai. Sėdame į elektromobilius (kaina 15,00 zl/
asmeniui į vieną pusę). Bet pusiaukelėje
išlipame pasižvalgyti po Raketų muziejų. Tik išlipę supratome , kad padarėme
klaidą: nepamatysim nieko įspūdingo ir pratęsti kelionę elektromobiliu bus
sunku, nes reikia sulaukti išlipančių turistų prie raketų. Pagaliau važiuojame
ir po keletos minučių vairuotojas išleidžia aikštelėje šalia medžius smėliu
užklojusio kalno. Brisdami per baltą jūros smėlį judame link kopų. Viršun
kopiame gana stačiai vis giliau susmegdami į smėlį, aplink sukasi stiprokas
vėjas. Prieš akis atsiveria smėlio laukai, kalvos - Baltijos Sachara. Žmonės
išsibarstę po visą plotą, bet yra pažymėtos vaikščiojimui leistinos vietos.
Labai primena mūsų Mirusias kopas, bet didesni mastai. Neaprėpiami akiai smėlio
toliai. Sunku žodžiais apsakyti į begalybę nusitęsusius vaizdus. Pasivaikštome
smėlynuose, prie jūros jau neiname. Kiti
nacionalinio parko objektai yra toli apie 15 km pėsčiomis pajūriu. Parkas siūlo
pasiplaukioti Lebsko ežere. Mes pakankamai praleidome laiko ant vandens, todėl
norime daugiau vaikščioti. Atgal į miestelį grįžtame elektriniu traukinuku.
Keliaujančios kopos Leboje |
Daug galvos
nesukame ir vakarienei pasirenkame tą pačią žuvies patiekalų lauko kavinę Smažalnia
Ryb Stawros (ul. Turystyczna 16, Leba).
Liepos
4 d. paliekame jachtą Lebos uoste ir namo išvykstame
automobiliu. Baltija išsisupus plačiai vakarų vilnimis.
Vakaras Leboje |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą